Filosofas, teologas, mokytojas, pasipriešinimo vokiškiesiems ir rusiškiems okupantams organizatorius ir vadas, Laisvės kovų dalyvis – Aidas, Merkys; pogrindinių laikraščių redaktorius, poliglotas, politkalinys, lageriuose kentėjęs 34 metus, 2 mėnesius ir 1 dieną. Kovotojas idealistas, visą gyvenimą paskyręs Lietuvos išlaisvinimo idėjai

Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnų kaime Jurbarko vlsč. Raseinių apskrityje, Rusijos imperijoje. Tėvai turėjo 14 ha smėlynų. Tėvas buvo prasilavinęs, renkamas valsčiaus viršaičiu.  Petras buvo antrasis aštuonių vaikų šeimoje - turėjo du brolius ir penkias seseris. Visi bent kiek lankė gimnaziją, bet ją baigė (užsienyje) tik Petras. Viena sesuo perėmė tėvų ūkį.

Pradinę mokyklą Petriukas baigė Jurbarke. Toliau mokytis nebuvo lėšų, todėl išvyko Italijon, pas vienuolius saleziečius. Per metus išmoko italų kalbą ir 1923 m. išvyko šiaurės Italijon, į Este gimnaziją Padujos provincijoje, Veneto regione, Euganean kalnų papėdėje. Baigęs gimnaziją, du metus studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1923 m. vienoje Milano spaustuvių dirbo raidžių rinkėju.

Turine Paulaitis baigė tarptautinį teologijos institutą, ruošėsi tapti kunigu, tačiau šio sumanymo atsisakė. Romoje eksternu įsigijo prekybinės teisės diplomą, specializavosi lotynų kalboje. Be jos ir italų, dar išmoko vokiečių, portugalų ir ispanų kalbas.

1933 m. Paulaitis pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje (Portugalija), po metų – italų ir lotynų kalbų mokytoju privačioje gimnazijoje. 1936 m. vasarą persikėlė į Austriją, į tokią pat gimnaziją.

1938 m. Austriją okupavus vokiečiams, Petras grįžo į Lietuvą. Paskirtas Kretingos apskrities Grūšlaukio pradžios mokyklos IV kategorijos (jaunesniuoju) mokytoju.

Nuo 1939 spalio 21 d. iki 1940 m. mokslo metų pabaigos dirbo Jurbarko valsčiaus Dainių pradžios mokyklos vedėju. Įspėtas, kad jo ieško čekistai, Petras išėjo į tėviškę. Ties Smalininkais su lenta perplaukė Nemuną ir pasitraukė į Vokietiją.  

Vokietijoje Petras vėl įsidarbino spaustuvėje. Įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą. Kartu su keliais karininkais sutiko baigti vermachto žvalgybos mokyklos kursus, kad galėtų vaikščioti per sieną ir aktyviai talkinti Lietuvos patriotinėms organizacijoms ruošiant sukilimą prieš okupantus.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, sukilėliams atkūrus lietuvišką savivaldą, Paulaitis buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku. Dirbo 6 savaites. Išvaikius Ambrazevičiaus vyriausybę, grįžo į Jurbarką. „Saulės“ gimnazijoje mokė lotynų ir vokiečių kalbų. Mokiniams diegė patriotizmą. Išsinuomojo didelį butą, nupirko bilijardo stalą, šaškes, šachmatus, įkurdino bibliotekėlę ir įsteigė neoficialų klubą, kuriame dalyvavo vyresniųjų klasių mokiniai. Mokytojas, pasirašydamas Aidu, spausdino atsišaukimus, raginančius nestoti į Reicho tarnybą, netalkininkauti vokiečiams. Mokiniai juos išplatindavo ir aplinkiniuose rajonuose. Organizavo ir iš Kauno gaunamos pogrindinės spaudos platinimą. Per vieną naktį su mokiniais vokiškus gatvių pavadinimus pakeitė lietuviškais.

1942 m. vasario 16 d. P. Paulaitis įsteigė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS), parašė jos programą „Į reformuotą demokratiją“. Organizacija veikė penketukų sistema. Leido laikraštį „Lietuviški atgarsiai“. Po metų LLGS turėjo 3000 narių. 1943 m. spalį gestapas mokytoją suėmė, bet kelionėje pasisekė pabėgti. Grįžęs į Jurbarką, pradėjo slapstytis. Kaupė ginklus, spausdinimo priemones.

1944 m., rusams vėl okupavus Lietuvą, spalio pradžioje, atvyko „Smeršo“ čekistai, ketindami Petrą suimti. Prožektoriumi apakinęs įsibrovėlius, Petras pasitraukė į mišką ir nuo tada prasidėjo ginkluota kova. Sustabdyta LLGS veikla, nes dauguma narių jau buvo partizanai. Paulaitis tapo Jurbarko partizanų grupės vadu. Sudaryta 10 būrių po 15-20 vyrų. Raseinių apskr. NKVD viršininkas už P. Paulaičio galvą paskyrė 10 000 rublių premiją.

Vietoj „Lietuviškų atgarsių“ pradėtas leisti „Laisvės varpas“, vėliau tapęs Kęstučio apygardos laikraščiu. Vadavietė ir spaustuvė buvo Kričiaviškės, paskui Mikutaičių kaime, vėliau persikėlė į Mantvylių girininkiją. Paulaitis dalyvavo pasitarime dėl lietuviškos kariuomenės kūrimo, rengė jos nuostatus. Nuo antros 1945 m. pusės Aidas vadovavo Seredžiuje suformuotam batalionui N 8. Iš pradžių jame buvo 400 vyrų, vėliau nusistovėjo 100 partizanų bataliono sudėtis.

1946 m. rudenį Paulaitis dalyvavo kuriant Jungtinę Kęstučio apygardą. Pats tapo „Trijų lelijų“ rinktinės vadu, apygardos štabo žvalgybos ir kontržvalgybos informacijos, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku ir laikraščio redaktoriumi.

1947 m. iššifruota dalis ryšininkų tinklo, suimtas ir Paulaitis. Kankino Tauragėje, paskui kelis mėnesius žiauriai tardė Vilniuje. Ypatingasis pasitarimas Maskvoje Paulaitį nuteisė 25-eriems metams lagerio ir dar 5-erius metus gyventi be pilietinių teisių. Ištrėmė ir jo 76 metų motiną.

Išvežė į Komiją, Intos 4-o lagerio izoliatorių. Netrukus pervežtas į 501 statybos lagerius Tiumenės srityje, kurie per tundrą ir Uralo kalnus tiesė geležinkelį iki Obės upės. Tačiau ir ypač sunkiose aplinkybėse P. Paulaitis neprarado savitvardos ir geros nuotaikos, stiprino aplinkinių, ypač tautiečių, dvasią, dirbo patriotinį darbą su jaunimu. Ribotą susirašinėjimą kagėbistai visai užblokavo.

1956  m. birželio 13 d. P. Paulaičio bylą peržiūrėjusi Vyriausybinė komisija, nors tam ir prieštaravo LSSR KGB,  „nubraukė" 15 metų, išlaisvino iš Ozerlago ir leido grįžti į Lietuvą.

Grįžęs apsigyveno Kaune, buvo vaikomas iš vienos vietos į kitą, iš vieno darbo į kitą. KGB ir respublikos prokuroro iniciatyva vėl suimtas, kalintas Lukiškėse. Po to išvarytas iš miesto ir net iš Lietuvos. Įsikūrė lapių fermoje prie Šiaulių. Kaune, gyvendamas su studentais, vėl kūrė pogrindinę organizaciją LLGS. Po išdavimo suimtas, nuteistas 10-čiai metų tremties, pridedant neiškalėtus 15-ka.

1958 m. gegužės mėn. išvežtas į Dubravlagą Javase. 1959 m. labai nusilpęs pateko į statybininkų brigadą, kuriai vadovavo kraštiečiai. Prižiūrėjo patalpas, organizavo vaistų gavimą, laiškų persiuntimą - net iki Vatikano, verbavo į LLGS. Manoma, kad Paulaičio ir marijonų prioro laiškai buvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pradmenys. Petro pasiūlymu, įkurtas katalikiškos parapijos prototipas, viena barako sekcija paversta savotiška bažnyčia. Visose Paulaičio kalinimo vietose vykdavo giluminiai dvasiniai procesai. Lietuvos saugumiečiai daug kartų vyko pas Paulaitį, įkalbinėjo atsisakyti savo įsitikinimų, bendradarbiauti, siūlė rašyti malonės prašymą.

1960 m. išskirti ypač pavojingi kaliniai, tarp kurių pateko ir Paulaitis. Jie pusę bausmės laiko turėjo kalėti specialiuose uždaruose kalėjimuose. P. Paulaičiui čia teko rauti kelmus, gaminti plytas, dirbti virtuvėje. 1980 m. buvo pervežtas į Permės spec. kalėjimą, kur atsidūrė vienas tarp kriminalinių kalinių. Paulaitis lageriuose praleido beveik 35-erius metus, o ypatingojo režimo lageryje Mordovijoje („akmeniniame maiše“) – 13 metų.

Net priešai gerbė Paulaitį dėl jo tvirtos pozicijos ir visad sakomos tiesos. Buvo pagarbus kito nuomonei, bet mokėjo įtikinti savąja tiesa. Tapo autoritetu ne tik lietuviams. Dėl rūpinimosi kitais kaliniais, lageryje buvo vadinamas „prezidentu“. Šventai tikėjo Nepriklausomybe. Net ir kalėdamas, plėtė LLGS. 1961 m. uždarame Mordovijos kalėjime buvo išrinktas sujungtų LLKS ir LLGS pirmininku.

Baigiantis bausmei, 78-erių sulaukusio Petro Paulaičio draugai suprato, kad jo laukia senelių namai Rusijoje arba uždara psichiatrinė ligoninė. Todėl kun. A. Svarinskas parūpino gyvenamą vietą pas Kretingos vienuolį pranciškoną. Į Vilnių 1982 m. jį su antrankiais parvežė saugumiečiai, dar kartą bandė „perauklėti“. Uždraudė aplankyti gimines, bet Petras to nepaisė. Kretingoje jis vėl buvo populiarus tarp žmonių. Tačiau saugumas toliau persekiojo, varžė gyvenimą, šmeižė spaudoje. Paulaitis dėl to netgi paspruko skųstis į Maskvą. 1985 m. P. Paulaitis, pasistengus KGB, vėl liko be pastogės. Jį priglaudė kretingiškių Kubilių šeima.

Mirė 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje. Kunigams buvo grasinama nedalyvauti laidotuvėse. Tą dieną aplinkinių mokyklų mokiniai buvo neišleidžiami iš mokyklų. Tačiau susirinko didelė minia ne tik kretingiškių, bet ir žmonių iš visos Lietuvos. Prie kapo buvo sakomos kalbos, giedamos tautinės giesmės. Po to kai kurie dvasininkai turėjo aiškintis saugumui, o Telšių vyskupas rašyti pasižadėjimą, kad tokie „nusikaltimai“ nepasikartos. Palaidotas Kretingoje, Padvarių k. kapinėse.

Gimtoji sodyba neišlikusi, jos vietoje Petro pusbrolis pastatė paminklinį akmenį. Viena iš Kalnėnų gatvelių 1992 m.  pavadinta Petro Paulaičio vardu. Petro Paulaičio vardu vadinasi Jurbarko šaulių 701-oji kuopa. Prie buvusios Jurbarko gimnazijos sienos (dabar krašto muziejus) 1992 m. rugpj. 16 d. pritvirtinta atminimo lenta.

1975 m. fiziko A. Sacharovo žmona J. Bonner, atsiimdama jos vyrui skirtą Nobelio taikos premiją, savo kalboje tarp kitų politkalinių, paminėjo ir Petrą Paulaitį. Jis įtrauktas į 114-os kankinių sąrašą, patvirtintą popiežiaus jono Pauliaus II: jam galima melstis ir prašyti pagalbos.

Įvertinimas

1997 m. gruodžio 22 d. Petrui Paulaičiui pripažintas kario savanorio statusas.

1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis.

1999 m. vasario 1 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius).

Šaltiniai:

Nepaprasta „Saulės“ gimnazijos lotynų kalbos mokytojo kova už laisvę// Mūsų laikas.- 2019, birž. 21, p. 9.

Pasipriešinimas Vorkutos ir kituose lageriuose// Laisvės kovų archyvas [Nr.] 34.- K., 2003.- p. 179.

Pocius A. Gyvenimo audrose nepalūžęs//XXI amžius, 2017; Šviesa.- 1999, liep. 17; 24.

Simaitytė D. Nepelnytai užmirštas lagerio „prezidentas“// Pajūrio naujienos.- 2011, gruod. 23.

Gaidelis P. Didvyriai nemiršta: Petras Paulaitis-Aidas[žiūrėta 2017-05-20]. Prieiga per internetą: https://vdocuments.pub/povilas-gaidelis-didvyriai-nemirta-

Girdzijauskas P. Petro Paulaičio biografijos bruožai [žiūrėta 2022-09-12]. Prieiga per internetą: http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-30-t-2001/3809-petro-paulaicio-biografijos-bruozai

Partizano Petro Paulaičio kapas [žiūrėta 2022-09-12]. Prieiga per internetą: //Kretingos krašto enciklopedija   http://krastogidas.lt/objektai/401-partizano-petro-paulaicio-kapas

Parengė J. Korsakaitė 2022 m.