Akvarelinių miniatiūrų dailininkė savamokslė

Lidija (Lydia, Lyden, Lida) gimė 1926 m. (pase nurodoma 1927) gruodžio 30 d. Antšvenčių k. Smalininkų vlsč. Pagėgių apskr., valstiečių šeimoje. Tėvas Jonas Meškaitis buvo kaimo seniūnas. Lidija buvo vienturtė.

1933-1941 m. mergaitė mokėsi Smalininkų direktorijos išlaikomoje vokiškoje mokykloje ir tai buvo vieninteliai jos mokslai. 1944 m. artėjant frontui, Antšvenčių gyventojams liepta trauktis į Vakarus. Apsigyveno netoli Karaliaučiaus, Barštyne, barono Vangriteno dvare. Išliko Lidijos čia piešta gimtoji sodyba. 1945 m. kovo mėnesį Meškaičiai, grįždami namo, Kaune nuo vėjo ir lietaus slėpėsi pusiau subombarduotame name, kurio siena griūdama sužalojo Lidiją ir įtakojo tolesnį jos likimą.

Metus laiko negalėdama vaikščioti, Lidija pasiėmė pieštuką. Iš pradžių piešė kambarį, o kai jau galėjo iš jo išeiti – gimtąją sodybą, kaimą, apylinkes. Piešė gėles, smulkius gamtos objektus, lyjant – natiurmortus. Piešė ir tapė artimų žmonių portretus, stebinančius ne tik išoriniu, bet ir psichologiniu panašumu. Išlikę šeši autoportretai. Dailininkė – nepataisoma realistė. Pirmieji piešinėliai nutapyti ant atvirukų, knygų viršelių, nedidelių popieriaus lapelių. Artėjant gyvenimo saulėlydžiui, Lidijos pirštai dėl artrito jos nebeklausė – jeigu ne ją globojusi draugė, būtų nebegalėjusi tapyti.

Po karo Meškaičiai gyveno uždarą gyvenimą, nepritapę prie kaimo naujakurių. Autentiška aplinka – sena sodyba, medžiai, miškas, pievos, Šventosios upelis – pasaulis, kuriame Lidija atrado grožį ir palaimą, buvo ne tik pagrindinis jos kūrybos šaltinis, bet ir nepaprastai reikšmingas jos asmenybės formavimuisi. Tam turėjo įtakos ir karas, skurdas, motinos elgetavimas, kaimynų susvetimėjimas. Lidija užsisklendė savyje. Likimo ironija, kad sportiška mergina, domėjusis geografija, troškusi pamatyti pasaulį, visą gyvenimą praleido savo gimtinėje. Lidija buvo vienišė, arčiau prisileisdavusi ne kiekvieną. Skrupulingai saugojo kiekvieną daiktelį, buvo nepaprastai taupi. Tapydavo vienumoje, nebaigtų darbų niekam nerodydavo. Miniatiūras brūkšniuodavo, taškuodavo akvarele, beveik sausu plonyčiu voverės plaukų teptuku (kartais tik vienu plaukeliu); joms gimti nepakakdavo mėnesio. Savita tapymo maniera leido pavaizduoti smulkiausias detales, o jas sujungus į visumą, pasiekti didelės erdvės įspūdį. Talentinga menininkė nepaprastai kruopščiu, atkakliu savo darbu pasiekė profesionalumo aukštumų. Brandžiausi kūriniai gimė po 1970 metų.

1952 m. pirmą kartą Lidijos nutapytas peizažas eksponuotas rajoninėje parodoje. 1957 m. darbai pirmą kartą pateko į respublikinę liaudies meno parodą Vilniuje ir sulaukė nemažo dėmesio. Dailininkė paveikslus į parodas duodavo nelengvai, ypač po to, kai iš Liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje apie 60 paveikslų grąžinti nublukę... Tačiau  nuo septinto dešimtmečio pradžios ji dalyvaudavo visose rajoninėse ir respublikinėse liaudies meno parodose. Kūriniai pabuvojo ne tik Rusijoje, bet ir Anglijoje, Lenkijoje, Norvegijoje. 1966 m. įstojo į Liaudies meno draugiją. Liko beveik 765 jos darbai, iš kurių svarbesni 405 (iš jų 30 piešinių pieštuku ir 375 akvarelės). Ankstyviausias iš jų 1944 m. gruodžio 27 d. sukurtas „Kambarys Vangriteno dvare“. Paskutinis, 1988 m., Lidijos nutapytas darbas – mamos portretas

1954-1991 m. dailininkė rašė dienoraštį savo susigalvotu šifru. Liko aštuoni stori jo sąsiuviniai, kurių, deja, niekas negali perskaityti... Nuo 1957 m. rašė ir kitokį dienoraštį – vokiečių kalba, pieštuku mažose užrašų knygutėse trumpai pažymėdavo svarbesnius dienos įvykius.

Lidija Meškaitytė mirė 1993 m. liepos 31 d. Jurbarko ligoninėje. Palaidota senosiose Smalininkų evangelikų liuteronų kapinėse, šalia tėvų. Savo darbus „laikinam saugojimui“ paliko valstybei, jie yra Lietuvos dailės muziejuje, iki uždarant (2019 m.) buvo eksponuojami Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje, o dabar randasi Klaipėdoje, Prano Domšaičio paveikslų galerijoje. Muziejus yra parengęs ir kilnojamąją dailininkės miniatiūrų faksimilių parodą.

Du šimtus metų skaičiuojanti sodyba, pažymėta eigulio Andriaus Čeponio sukurta meniška rodykle, saugo autentišką dailininkės buitį. 2012 m. ji paskelbta kultūros paveldo objektu. Sodybą prižiūri ją paveldėjusi Ona Burneikienė. Neišpildytas Meškaitytės noras čia įkurti muziejų.

Dailininkės valia, Jurbarko savivaldybė kas trejus metus liaudies tapytojams už geriausius darbus Mažosios Lietuvos tema teikia jos vardo premiją. 1998 m. Lidijos Meškaitytės vardu pavadinta Smalininkų vidurinė mokykla. 2022-ieji metai Jurbarko rajone paskelbti Lidijos Meškaitytės metais, jiems sukurtas logotipas. Smalininkuose jos vardu pavadintas skverelis, kuriame ji pati mėgdavo piešti, 2017 m. pastatyta simbolinė „Lidijos kėdutė“ (skulptorius Rigimantas Stanaitis). Prie skvero esančio namo sieną nuo 2021 m. puošia išdidinta Meškaitytės miniatiūra „Viržiai“ (kūrybinė studija „Gyva grafika“, menininkai Ž. Amelynas ir M. Skurpskis). Remiantis amžininkų atsiminimais, Smalininkų „Ąžuolynės“ teatras pastatė spektaklį „Lidija“ (autorė ir režisierė D. Samienė). Panemune – nuo Seredžiaus iki Lumpėnų (Pagėgių raj.) - keliavo L. Meškaitytės darbų lauko paroda „Rojaus keliu su Lidija Meškaityte“.

Bibliografija

Meškaitytė L. [12 atvirukų kompl.]: .- V.: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1962.- 1 apl. (12 atvirukų).
[Gėlės: 8 atvirukai].- V.: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1962.
Meškaitytė L. Gimtasis kaimas: [17 atvirukų].- K., 1958.-15 p.; 1apl. (17 atvirukų).
Meškaitytė L. Gimtasis kraštas: [29 atvirukai].- V.: Mintis, 1969.- 1 lankstinys (8 p.); 1 apl. (28 atvirukai).
Miniatiūrų tapytoja Lida Meškaitytė: [albumas]=Miniature painter Lida Meškaitytė=Die Miniaturenmalerin Lida Meškaitytė: [Albumas].- V.: Lietuvos dailės muziejus, 2018.-372 p.: iliustr.
Personalinės parodos
Tarptautiniame jaunimo festivalyje. Maskva, 1957.
Liaudies ūkio pasiekimų parodoje, Lietuvos paviljone. Maskva, 1963 ar 1964
Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikume, dailininkės keturiasdešimtmečio proga. 100 miniatiūrų. 1966.
Kultūros namuose. Raseiniai, 1969
Kultūros namuose, dailininkės penkiasdešimtmečio proga, 60 kūrinių. Jurbarkas, 1976
Dailės parodų rūmuose, Lidijos penkiasdešimtmečio proga, 170 miniatiūrų. Vilnius, 1976
Kultūros namuose, dailininkės šešiasdešimtmečio proga. Jurbarkas, 1987
Lietuvos dailės muziejuje, 358 kūriniai. Vilnius, 1994.
Miniatiūrų paroda Lietuvos Respublikos Seime. Vilnius, 2017.
Nuolatinė miniatiūrų faksimilių paroda Vinco grybo muziejuje. Jurbarkas, nuo 1996.
Nuolatinė miniatiūrų paroda Miniatiūrų muziejuje. Juodkrantė, 2007-2019.

Šaltiniai

Beliūnienė D., Kuodienė M. Lida Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba.- V.: Lietuvos dailės muziejus, 2004.- 112 p.: iliustr.
Čečkauskas A. Tokią prisimenu Lidiją...// Šviesa.- 1996, gruod. 24 d.
Danisevičiūtė A. Dviejų fėjų dovanos mergaitei iš Antšvenčių// Šviesa.- 1993, gruod. 31 d.
Juškaitienė L. Atidarė Lidos Meškaitytės metus pažadu ją pažinti, suprasti ir deramai įvertinti// Mūsų laikas.- 2022, vas. 11, p. 1, 5.
Juškaitienė L. Neįgyvendinta L. Meškaitytės valia – muziejaus kol kas nebus// Mūsų laikas.- 2022, rugpj. 5, p. 1, 8, 10.
Karopčikienė D. Miniatiūrų kūrėją primins jos kėdutė//Šviesa.- 2021, lapkr. 20, p. 9.
Karopčikienė D. Piešinys ant sienos – įžanga į dailininkės metus// Šviesa.- 2017, liep. 22, p. 6-8.
Smalininkai pradeda Lidijos Meškaitytės metus// Šviesa.- 2022, vas. 9, p. 5.
Valatkienė L. Dailininkės sukurta kalba – neįminta mįslė// Valst. laikr.- 2011, saus. 5, p. 15, 17.
Gaižauskaitė J. Juodkrantėje nebelieka miniatiūrų muziejaus, dabar poilsiautojų laukia Pamario galerija [žiūrėta 2022-08-12]. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1084367/juodkranteje-nebelieka-miniatiuru-muziejaus-dabar-poilsiautoju-laukia-pamario-galerija |
Kaltenis V. Ką pasakyčiau motinai? [žiūrėta 2004-09-15]. Prieiga per internetą: http://www.voruta.lt/article.php?article=125
Mukienė D. „Sukaupti muziejų savyje...“ [žiūrėta 2005-05-27]. Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/menas/?leid_id=3050&&&=meninink%97%20%2044k%20-