Jurbarko rajono savivaldybė 2024-uosius metus paskelbė Petro Paulaičio, Jono Žemaičio ir Šarūno Šimulyno atmintinais metais.

Petras Paulaitis - filosofas, teologas, mokytojas, poliglotas, pasipriešinimo vokiškiesiems ir rusiškiems okupantams organizatorius ir vadas, Laisvės kovų dalyvis – Aidas, Merkys; pogrindinių laikraščių redaktorius, politkalinys, lageriuose kentėjęs 34 metus, 2 mėnesius ir 1 dieną, iš jų trylika metų – ypatingojo režimo lageryje. Eruditas, aukštos kultūros ir moralės žmogus. Kovotojas idealistas, visą gyvenimą paskyręs Lietuvos išlaisvinimo idėjai.

Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnų kaime. Gimnaziją baigė Italijoje. Turine baigęs tarptautinį teologijos institutą, Romoje eksternu įsigijo prekybinės teisės diplomą, specializavosi lotynų kalboje.

Dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje, Vokietijos spaustuvėse, mokytoju Portugalijos, Austrijos ir Lietuvos mokyklose, Raseinių apskrities viršininku.

Spausdino atsišaukimus prieš vokiečių valdžią, organizavo pogrindinės spaudos platinimą, būrė patriotinį jaunimą.

1942 m. vasario 16 d. P. Paulaitis įsteigė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS), parašė jos programą „Į reformuotą demokratiją“. Leido laikraštį „Lietuviški atgarsiai“, vėliau - „Laisvės varpą“. 1944 m. tapo Jurbarko partizanų grupės vadu. Rengė lietuviškos kariuomenės kūrimo nuostatus. 1945 m. vadovavo batalionui N 8. Dalyvavo kuriant Jungtinę Kęstučio apygardą. Tapo „Trijų lelijų“ rinktinės vadu, apygardos štabo žvalgybos ir kontržvalgybos informacijos, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku ir laikraščio redaktoriumi.

1947 m. suimtas, nuteistas 25-eriems metams lagerio. 1956  m. P. Paulaičiui  leista grįžti į Lietuvą. Vėl suimtas, nuteistas 10-čiai metų tremties, pridedant neiškalėtus penkiolika metų.

Net priešai gerbė Paulaitį dėl jo tvirtos pozicijos ir visad sakomos tiesos. Lageryje buvo vadinamas „prezidentu“. Šventai tikėjo Nepriklausomybe. Net ir kalėdamas, plėtė LLGS. 1961 m. uždarame Mordovijos kalėjime buvo išrinktas sujungtų LLKS ir LLGS pirmininku.

Mirė 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje, palaidotas Padvarių k. kapinėse.

Gimtosios sodybos vietoje stovi paminklinis akmuo. Viena iš Kalnėnų gatvelių pavadinta Petro Paulaičio vardu. Jo vardu vadinasi Jurbarko šaulių 701-oji kuopa. Prie buvusios Jurbarko gimnazijos sienos (dabar krašto muziejus) pritvirtinta atminimo lenta. Jis įtrauktas į 114-os kankinių sąrašą, patvirtintą popiežiaus Jono Pauliaus II.

1997 m. Petrui Paulaičiui pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. suteiktas kapitono laipsnis. 1999 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

Šarūnas Šimulynas – vienas unikaliausių Lietuvos menininkų: skulptorius, tapytojas, grafikas, poetas, prozininkas. Gimė 1939 m. rugsėjo 18 d. Veliuonoje.

1957 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, 1965 m. – Vilniaus institutą, įsigydamas grafiko specialybę. 1961 m. surengė pirmąją personalinę parodą. 1966 m. įstojo į Dailininkų sąjungą. Kūrė freskas, vitražus, mozaikas, dekoratyvinius reljefus, skulptūras, tapė, piešė, iliustravo knygas, fotografavo. Bene pirmasis Lietuvoje sukūrė kinetines skulptūras. Nuo 1989 m. surengė trylika parodų – Vilniuje, Kaune, Rygoje, Sidnėjuje, Tel Avive. Parodos rengiamos ir po autoriaus mirties. 1995. jam buvo paskirta Soroso šiuolaikinio meno centro stipendija, 1996-1997 m. – JAV Polok-Krasner fondo stipendija. Daug darbų likę Australijoje, o honoraras už juos atimtas, po šios kelionės (1976) autorius iki pat Atgimimo buvo valdžios nemalonėje, persekiojamas saugumo, prarado šeimą.

Kaip dailininkas, taip ir rašytojas Š. Šimulynas buvo modernus ir savitas. Eilėraščiai buvo publikuojami respublikinėje spaudoje. 1986 pasirodė poemų ir eilėraščių knyga „Ledynų motina“. 1998 m. išėjo novelių knyga „Tėvonija“,  po mirties – apsakymai „Rugiuose prie obelų“, eilėraščiai „Žvaigždė. Veliuonos žvaigždė“ ir poema „Australija“. „Tėvonija“ 1999 m. įvertinta P. Cvirkos vardo premija.

Mirė 1999 m. vasario 2 d. Vilniuje, palaidotas Jeruzalės kapinėse.

2014 m. įsteigta privati Š. Šimulyno vardo premija, skiriama multimenininkams –rašytojams. 2009 m. Šimulyno šeima išleido solidų albumą „Šarūnas Šimulynas. Kelionė per gyvenimą“.

Jonas Žemaitis – generolas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas, faktinis okupuotos Lietuvos prezidentas. Gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. Šeima kurį laiką gyveno Lenkijoje, keliose Žemaitijos vietose. J. Žemaitis progimnaziją ir šešias gimnazijos klases 1926 m. baigė Raseiniuose. Įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigdamas, gavo leitenanto laipsnį ir pradėjo tarnybą artilerijos pulke kuopos vadu. Pasiųstas studijuoti į Prancūziją. Grįžęs kapitonas Žemaitis vadovavo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Kurį laiką mokėsi Italijoje. Prasidėjus karui, J. Žemaitis nepasitraukė į Rusiją, pasidavė vokiečiams, bet į savisaugos batalioną nestojo, pradėjo civilio gyvenimą. P. Plechavičiui kuriant Vietinę rinktinę, J. Žemaitis tapo Seredžiuje dislokuoto bataliono vadu.

1945 m. J. Žemaitis pasitraukė į mišką, tapo „Žebenkšties“ partizanų rinktinės štabo viršininku. Dangstėsi slapyvardžiais Milžinas, Šilas, Vytautas. Ėjo įvairias vadovaujamas pareigas. Siekė suvienyti ir koordinuoti ginkluotą pasipriešinimą. 1947 m. buvo „Kęstučio“ apygardos vadu. 1949 m. įkūrė „Jūros“ partizanų sritį ir jai vadovavo. Vasario mėn. išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas generolo laipsnis. 1951 m. ištikus insultui, apsistojo bunkeryje Šimkaičių miške. 1953 m. suimtas. Sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime 1954 m. lapkričio 26 d.

Jonas Žemaitis 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi (1997). 1998 m. jam suteiktas Brigados generolo laipsnis, pripažintas kariu savanoriu. 2009 m. LR Seimas paskelbė, kad J. Žemaitis nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties buvo kovojančios prieš SSRS okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.

2024 metų kraštiečių minėtinų datų kalendorius

2023-ieji paskelbti Juozo Gudavičiaus ir Antano Šabaniausko metais Jurbarko rajone

 Gudavičius ir Šabaniauskas paliko Lietuvos muzikos istorijoje neišdildomą atminimą, jie dirbo atkakliai mylimą darbą, puoselėjo kultūrą, kėlė tautinę dvasią. Visą                   gyvenimą abu muzikai darė tai, ką labiausiai mėgo – gyveno su muzika.

 Antanas Šabaniauskas, Lietuvos estrados dainininkas, gimė 1903 m. gruodžio 20 d. Jurbarke.

 Dainavimo pradėjo mokytis pas Jurbarko katalikų bažnyčios vargonininką Joną Pocių. Italijoje A. Šabaniauskas sėkmingai įstojo į saleziečių kongregacijos katalikų         vienuolyną, vėliau studijavo Veronoje pas D. Andželinį. Grįžus į Lietuvą, vieno atsitiktinumo metu, A. Šabaniauską pastebėjo Valstybės teatro dramos režisierius             Borisas Dauguvietis ir pakvietė stoti į operos chorą.

Populiarumą A. Šabaniauskui atnešė įrašytos plokštelės. Londone, firmoje „Columbia Graphophone“, jis įrašė 27 solines plokšteles, į kurias pateko 44 populiarūs             šlageriai ir plokštelę su 4 liaudies dainom. Kitas įrašė Kopenhagoje. Manoma, kad tarpukariu A. Šabaniauskas įrašė 31 plokštelę.

Nuo 1927 m. A. Šabaniauskas p           pradėjo    profesionalaus dainininko karjerą. Buvo Valstybės, Kauno Didžiojo teatro, Lietuvos operos ir baleto teatro choro artistas, atlikdavo ir epizodines solo partijas (G. Verdžio Traviatoje, M. A. Šarpantjė Luizoje). Dainavo Lietuvos filharmonijos kolektyvuose, Vilniaus mėgėjų choruose, rengė ir solinius koncertus, koncertavo Lietuvoje.

Nuo 1990 m. įsteigta Antano Šabaniausko premija( šiuo metu nebeteikiama).

Jis laikomas  populiariausiu tarpukario Lietuvos mažosios scenos artistu ir profesionaliosios estrados pradininku.

Šiemet minimos jo 120-osios gimimo metinės.

Juozas Gudavičius,  vargonininkas, choro ir orkestro dirigentas, kompozitorius, gimė 1873 m. sausio 13 d. Skliausčių k., Jurbarko raj. Jis buvo .

Baigęs Eržvilko pradžios mokyklą, kurį laiką muzikos mokėsi pas Varlaukio vargonininką V. Zigmantavičių. Varšuvos muzikos institute įgijo muzikos mokytojo ir karo kapelmeisterio kvalifikacijas. Nuo 1900 m. dirbo pirmuoju karinių orkestrų kapelmeisteriu.  Kaune prie „Dainos“ draugijos buvo įkūręs pirmąjį lietuvių pasaulietinį vaikų chorą. 1908 m. Skliausčiuose suorganizavo pirmąjį lietuvišką chorą, kuris nuo 11 dalyvių vėliau išaugo iki 62, o Eržvilke – pirmąjį pučiamųjų orkestrą. 1910 m. subūrė 85 žmonių chorą Nemakščiuose, dėjo pastangas, kad choras bažnyčioje giedotų lietuviškai. 1918 m. Panevėžyje įsteigė muzikos mokyklą ir trumpai jai vadovavo. Su Tauragės jungtiniu choru (200 dalyvių) dalyvavo 1927 m. dainų šventėje Klaipėdoje. Kompozitoriaus sukurta daina „Kur giria žaliuoja“ (žodžiai K. Sakalausko-Vanagėlio) išlieka populiari iki šių dienų, skambanti visose Dainų šventėse.

Gudavičius rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, rašė straipsnius įvairiais muzikos klausimais. Sukūrė mišių mišriam chorui, balsui ir vargonams, solo bei choro dainų, giesmių, fugų, maršų. Vargonininkavo, steigė bažnytinius ir pasaulietinius chorus, orkestrus, ugdė vargonininkus – daug prisidėjo prie muzikinės kultūros ugdymo Lietuvoje. Visas J. Gudavičiaus gyvenimas – tarnavimas Lietuvai.

Šiemet minimos jo 150-osios gimimo metinės.

2023 metų kraštiečių minėtinų datų kalendorius