Informacija atnaujinta 2022-09-01 11:35

Pradžia

Jonas Juškaitis

Rašytojas, eseistas, vertėjas. 

Gimė 1933 m. gegužės 30 d. Kuturių kaime. Vėliau gimė dar vienas brolis ir dvi seserys. Jauniausioji - Genutė baigė bibliotekininkystės mokslus Vilniaus universitete. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, paskui daug metų – Aukščiausiosios Tarybos sekretoriate. Tėvas – buvęs caro kareivis, mokslo ragavęs. Jono senelis visus devynis vaikus išleido daugiau ar mažiau mokytis. Giminiavosi su Antanu Giedraičiu-Giedriumi. A. Giedriaus pasaka apie Sakalą Sakalaitį – Jono senelio kūrinys. Iš motinos pusės giminėje buvo literatas Simas Bakšys. Tėvo sesuo Barbora – vienuolė Italijoje. Juškaičio senelės ir Jurgio Baltrušaičio tėvai buvo pusbroliai. 
Tėvų sodyba sudeginta per karą 1944 m. Jonas, su kitais vaikais kūrenęs laužą, tais metais tik per stebuklą nenušautas rusų kareivių. 1945 m. baigė pradinę Klišių kaimo, 1953 m. – Jurbarko vidurinę mokyklą. 1958 m. įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete. Mokytojavo1958-1962 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje. 1962-1970 m. gyveno ir gydėsi tėviškėje. 1971 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Pirmą kartą Jono eilėraštis rajono laikraštyje publikuotas 1953 m. pavasarį. 1962 m. išėjusi pirmoji Jono, po karo ploniausia, poezijos knygelė Lietuvoje „Ir aušros, ir žaros“, atvertė naują lietuvių poezijos puslapį. Jono Juškaičio poezijos esmę taikliai apibūdino literatūros kritikas V. Kubilius: „Ar nebus jis vienintelis mūsų poetas, negirdėjęs aplodismentų, dėl kurių kiti taip įnirtingai plėšosi? J. Juškaičiui, regis, visai nerūpi, patiks kam jo poezija ar nepatiks, susilauks pripažinimo ar bus nutylėta. Jis neišmoko estradinių gestų, kurie išvestų eilėraštį į masines auditorijas. Atvirkščiai, nuleido net kelis šlagbaumus, kad sustabdytų beskubantį artyn skaitytoją. Jo strofoje žodžiai nusviesti toli vienas nuo kito gilių loginių pauzių, o gramatinės jungtys sutraukytos arba paslėptos. Sakinio zigzagas raitosi barokiška linija, šokinėja iš vieno posmo į kitą, o viską nešanti ritmo banga sąmoningai trikdoma.“ Kubilius J. Juškaitį įvardija kaip lietuviškos poetinės mokyklos lyriką, šiek tiek pasiginčijusį su jos inertiškomis formomis, bet pasilikusį ant jos pamatų. Medituojantį tėviškės gamtoje, besiginčijantį su gyvenamuoju laiku. Jonas netgi kurdavo gamtoje, įsitaisęs ant palinkusio tėviškės gluosnio prie kūdros. Rašytojai jį pravardžiuodavo „Agronomu“. Rimantas Kmita pabrėžia religinį Juškaičio poezijos klodą. Juškaičio poezija žavėjosi daugelis poetų. Juo domėjosi literatūros kritikai V. Daujotytė, K. Nastopka, V. Areška, V. Gužauskas, J. Girdzijauskas, V. Sventickas, A. Žalys, K. Baublys, R. Kmita, A. Baltakis, E. Mieželaitis. Juškaitis buvo vadinamas „poetu poetams“, lietuviškiausiu dabarties poetu. Jo eilėraščių išversta į anglų, baltarusių, ispanų, italų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečų, vengrų, vokiečių kalbas.

Pats Juškaitis savo gyvenimo tikslą matė taip: „Nepasiduoti, susigalvoti ir susirasti naujų išlikimo ir pasipriešinimo būdų pagal savo galimybes, o šiuo atveju – kurti nepertraukiamą tautos literatūrą be okupacinės ideologijos priemaišų“. „Ką rašytojas turi pasakyti, jam rūpi pasakyti taip, kaip jis nori, ir pasakyti dabarčiai, negalvojant apie skaitytoją, nes pataikavimas nekelia pastarojo kultūros“. Savo kūrybą jis be paliovos taisinėjo. Atstatinėjo cenzūros pakeistas vietas, tobulino tekstus.

Buvo puikus vertėjas. Versti Goethe‘s eilėraščius iš vokiečių kalbos pradėjo dar vidurinėje mokykloje. Nors pats sakė, kad poeziją versti „labai sunku“, bet rinkdavosi nelengvus poetus, „dėl kurių man malonu kankintis“. Vertė A. Achmatovos, F. G. Lorkos, J. V. Getės, N. Gumiliovo, H. Heinės, F. Helderlino, S. Jesenino, O. Mandelštamo, F. Nyčės, K. Norvido, R. M. Rilkės, F. Šilerio, G. Traklio, senovės japonų ir kt. poetų eiles. Susirašinėjo beveik su visais lietuvių išeivijos rašytojais, visuomenės veikėjais, kai kuriais užsienio rašytojais. Paminėtini A. Giedraitis-Giedrius, B. Brazdžionis (laiškai išleisti knyga), K. Bradūnas, S. Santvaras, K. Barėnas, Alė Rūta, Liūnė Sutema, P. Kulbokas ir kiti. Artimai draugavo su rašytoju J. Apučiu, kraštiete A. E. Puišyte, kaimynų Nomicų šeima. Iš visuomeninės veiklos pasitraukė, pradėjęs slaugyti žmoną.

Jonas Juškaitis buvo trijų pirmųjų Sąjūdžio suvažiavimų delegatas. Dalyvavo PEN klube, Lietuvos piliečių chartijoje, Žurnalistų draugijos kūrime, Rašytojų sąjungos pertvarkymo veikloje, Krikščionių demokratų ir Konservatorių partijų ištakose. Be jo neapsiėjo žurnalo „Pergalė“ virsmas į „Metus“, „Katalikų pasaulis“, „Naujasis Židinys“, „Lietuvos aidas“ ir kt. leidiniai, katalikų radijas. Iki penkiolikto numerio platino „Katalikų bažnyčios kroniką“, daug bendravo su kunigais – ir Jurbarko, ir visos Lietuvos, ir užsienio, apie juos rašė. Ypač vertino kunigą A. Mocių. Turėjo visas knygas apie kun. J. Zdebskį. Per žmonos brolį, Lietuvos partizaną, gaudavo paskaityti knygų iš Marijono Prano Račiūno, kartu su juo kalėjusio lageriuose. Mėgo fotografuoti ir fototografuotis. Prieš nugriaunant tėvų sodybą (1976 m.), įsiamžino ją visais įmanomais rakursais, paskui panaudojo savo knygose. Buvo futbolo aistruolis, lankydavosi stadionuose, kai kurias rungtynes netgi įsirašydavo. Uolus katalikas. Su žmona buvo sukaupę didžiulę biblioteką (apie tris tūkstančius knygų), rankraščių, muzikos (tame tarpe Rotulių kaimo giedorių giesmių), filmų, įvairiausių įrašų (pokalbiai telefonu, pokalbiai vaikštinėjant parke su V. Landsbergiu, įskaityti jo paties dienoraščiai ir kt.), fotografijų, laiškų archyvą išsiplėtusius tiek, kad bute patiems nedaug vietos beliko... Apie 30 procentų knygų buvo autografuotos. Tarpukario leidiniai, užsienio autorių leidiniai, buvo knygų ir iš kraštiečių prof. dr. I. Tamošaičio bei dr. K. Ambrozaičio bibliotekų. Visą šį turtą rašytojas norėjo palikti Jurbarko bibliotekai. Švęsdamas 80-metį, susirūpino ją „sutvarkyti, kad neišmestų kiti, kai man reikės mirti“. Deja, jau jėgos buvo ne tos. 

Labai mylėjo žmoną, taip pat rašytoją Danutę Joaną Žilaitytę, kilusią iš Veliuonos. Žmona dar ir piešdavo, jos iliustracijų yra ir Jono knygose. Nuo 1970 m. vasaras leisdavo Rotuliuose pas seserį, vėliau, iki 1987 metų - Veliuonoje, žmonos tėviškėje.

Mirė 2019 m. birželio 30 d. Palaidotas senosiose Jurbarko kapinėse, prie tėvų ir sesers. Ant paminklo paties noru užrašyta: Kuturių Juškaičiai. Žmona palaidota Vilniuje, prie tėvų. Ant paminklo Jonas prikalė „mūkelę“, nuimtą nuo savo gimtosios sodybos kryžiaus.

Bibliografija:

Anapus gaiso: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1987.- 176 p.
Dešimt žodžių jazmino žiedui: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1984.- 192 p.
Eglė vasaros naktį: Lyrika.- V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.-116 p.
Eilėraščiai: [Nusigandusi širdis].- K.: Naujasis lankas, 2012.- 64 p.– (Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė)
Ir aušros, ir žaros: eilėraščiai.- V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.- 36 p.
Labos nakties, naktie: eilėraščiai.- V.: Homo liber, 2005.- 96 p.
Lyra ant gluosnio: straipsniai, pokalbiai ir kita.- V.: Aidai, 1998.- 520 p.   
Mėlyna žibutė apšvietė likimą: lyrika.- V.: Vaga, 1972.- 124 p.
O laike, o niūniavime manęs: lyrika.- V.: Homo liber, 2017.- 76 p.
Pilnas vakaras nutilusios dainos: eilėraščiai.- V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.
Pučia vėjas į širdį: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1990.- 144 p.- 288 p.
Su Volungės balsu: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1984.- 80 p.
Tolimos dainos: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1981.- 112 p.
Tolimos dainos: eilėraščiai.- V.: Vyturys, 1997.- 160 p.
Tolimos dainos: eilėraščiai.- V.: Homo liber, 2006.- 880 p. (+ 24 p. įklija)
Trauktis atsišaudant: Apie knygas, laikus ir žmones.- V.: Homo liber, 2016.- 344 p.
Varpai sudūlės nuo skambėjimo: lyrika.-V.: Vaga, 1998.- 160 p.
Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis: lyrika.- V.: Žara, 2009.- 96 p.

Vertimai:

Esenovas R., Šalašovas A. Turano ašaros: romanas.- V.: Vaga, 1977.- 196 p.
Ne laikas eina: Iš pasaulio poezijos.- V.: Aidai, 2004.- 212 p.

Parengtos knygos:

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis. Laiškai 1982-2002 m.- V.: Homo liber, 2018.- 272 p.

Įvertinimai:

1989 m. Nacionalinės premijos laureatas (pirmasis).
1999 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. Maironio prizas už poezijos rinkinį „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“.
2004 m. Jono Aisčio literatūrinė premija už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“ (pirmoji).
2008 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius.

Atminimo įamžinimas

Vardinis suolelis Jurbarko rajono viešosios bibliotekos parke (2018 m., autorius Edmundas Mockus).


Šaltiniai:

Gerbutavičius R. Eilėraščiai skambėjo ir parkuose, ir kavinėse//Lietuvos rytas, 1999, birž. 1 d.
Jonas Juškaitis atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną [žiūrėta 2013-10-21]. Prieiga per internetĄ: //www.bernardinai.lt/straipsnis/-/108864
Juškaitis J. Lyra ant gluosnio.- V.: Aidai, 1998, p. 26.
Kubilius V. Ištikimybė sau pačiam//Literatūra ir menas.-1988, geg. 14.
Kukulas V. Viena knyga//Lit. ir menas.- 1998, spal. 24, 4-5, 14.
Nastopka K. Gyvenimas žodyje[žiūrėta 2022-04-15]//www.zurnalasmetai.lt?p=6171
Poeto minėjimai//XXI amžius.- 2003, rugpj. 13.
Trauktis atsišaudant: poetas Jonas Juškaitis atsako į žurnalisto Audriaus Musteikio klausimus// Lietuvos žinios.- 2010, lapkr. 24, p. 14-15.
Laiškas Jūratei Korsakaitei/ Rankraštis.- Rašyta 2013, liep. 29.