Šarūno Matijošaičio darbų paroda „Dainos ir albumai“ Jurbarko viešojoje bibliotekoje
Tapybos darbų ciklas „Dainos“
Garsai ir spalvos žmogaus gyvenime atlieka ypatingą vaidmenį – jie veikia emocijas, kuria nuotaikas, teikia džiaugsmą ar liūdesį, skatina apmąstymus. Muzika kiekvienam žmogui užima savitą vietą: skirtingi žanrai randa skirtingus klausytojus, o muzikiniai pasirinkimai priklauso nuo patirties, išsilavinimo, nuotaikos ir vidinės būsenos.
Instrumentinė muzika jau seniai suvokiama kaip abstrakti garsų kompozicija – ji nėra laikoma chaotiška, nors ir ne visiems vienodai artima. Tuo tarpu abstrakčioji tapyba vis dar dažnai vertinama kaip „spalvų makalynė“, neturinti aiškios prasmės. Šis ciklas gimė iš siekio suartinti šias dvi patirtis ir suteikti abstrakčiajai tapybai lengviau patiriamą, suvokiamą pagrindą.
Cikle „Dainos“ pasirinkti kūriniai, kuriuose muzika ir tekstas egzistuoja kartu. Muzika – abstrakti, tekstas – konkretus. Muzikinė dalis paveiksluose perteikiama spalva, ritmu ir dinamika, o tekstas transformuojamas į abstrahuotus simbolius. Taip kuriamas vizualinis pasakojimas, kuriame garsas virsta vaizdu.
Norint pilniau patirti kūrinius, rekomenduojama žiūrint paveikslus klausytis juos įkvėpusių dainų. Prie kiekvieno darbo pateiktas QR kodas, nukreipiantis į konkretų muzikinį kūrinį mobiliajame įrenginyje. Drobė ir daina čia sudaro neatskiriamą visumą.
Šį kūrybinį principą įvardinu kaip abstraktųjį simbolizmą – tapybos kryptį, kurioje susijungia abstrakcijos spalvų ir linijų kalba bei simbolizmo siekis perteikti gilesnius, universalius dvasinius išgyvenimus. Tai nėra nei realistinis vaizdas, nei atsitiktinė emocinė improvizacija. Kiekvienas potėpis, spalva ir forma tampa simboliniu ženklu, kuriančiu daugiasluoksnę reikšmių sistemą.
Spalvos kuria nuotaiką, simboliai – prasmę. Dėl emocinės raiškos ši kryptis artima ekspresionizmui, tačiau jos struktūra grindžiama sąmoningu ženklų konstravimu. Žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir interpretuoti, atrasti asmeninį santykį su vaizdu ir garsu.
Siekdamas šiuolaikiškumo, renkuosi pastarojo dešimtmečio muziką – dainas, kurios vis dar skamba ir yra aktualios šiandienos klausytojui.
Parodoje eksponuojamos tiek atskirų dainų interpretacijos, tiek muzikiniai albumai kaip vientisos vizualinės struktūros. Viena daina – viena drobė, o sujungtos jos formuoja visą albumo kompoziciją.
„Free Finga – Plastika“ – dešimties dainų ir dešimties drobių ciklas, sujungtas į vieną vizualinę struktūrą. Greta pateikiamas planas, leidžiantis matyti kiekvienos dainos vietą kompozicijoje.
Monika Liu – „Melodija“ – keturių dainų ir keturių drobių ciklas, taip pat papildytas kompoziciniu išdėstymo planu.
Kompozicijose Monika Pundziūtė – „Sopa“ ir Garbanotas – „Kūnas dangaus“ dainų ir paveikslų seka išlaikoma identiška.
Kompozicijoje „Dargana – Tiltai“ dainų ir drobių eiliškumas taip pat sutampa, tačiau čia atsiranda papildomas erdvinis elementas – tiltai, išeinantys iš drobės formato. Jie sukurti tuo pačiu principu kaip ir paveikslai – drobė tempiama ant specialiai sukonstruoto porėmio.
Žiūrovas kviečiamas įsitraukti: nuskenuoti QR kodus, klausytis muzikos ir kartu stebėti paveikslus – patirti tapybą ne tik akimis, bet ir klausa.
Šaro‘