1. Asmenybės branda: Saviugdos priemonė. – Šiauliai: Lucilijus, 2020.

2. Dar pabūkim. – Šiauliai: Lucilijus, 2017.

3. Dygliukas ir Degliukas. – Šiauliai: Lucilijus, 2023. 

4. Du pieštukai:[mokomoji priemonė]. – Šiauliai: Lucilijus, 2017.

5. Geradariai ir kenkėjai.– Šiauliai: Lucilijus, 2021.

6. Gerumo abėcėlė: [mokomoji priemonė]. – Šiauliai: Lucilijus, 2015.

7. Gyvūnų pasaulis. – Šiauliai: Lucilijus, 2019.

8. Kai žydi kaštonai. Eilėraščiai vaikams.– Šiauliai: Lucilijus, 2022.

9. Kopia vabalas į kopą. Eilėraščiai vaikams.– Šiauliai: Lucilijus, 2020. 

10. Labas rytas: eiliuota mokomoji priemonė.– Šiauliai: Lucilijus, 2017.

11. Laikas: eilėraščiai.– Šiauliai: Lucilijus, 2017.

12. Lietuvių kalba. Pratybų knyga. S. 3–4 kl. D. I, D. II, D. III.– Šiauliai.: ŠU l-kla, 2010. 

13. Lietuvių kalba. Vadovėlis 2 klasei. – K.: Šviesa, 1993- ?

14. Lietuvių kalba. Vadovėlis 9 klasei. – K.: Šviesa, 1993.

15. Lietuvių kalbos vadovėlis pagalbinių mokyklų III klasei. – K.: Šviesa, 1970.

16. Lietuvių kalba. Vadovėlis pagalbinių mokyklų IV klasei. – K.: Šviesa, 1985.

17. Lietuvių kalba. Vadovėlis pagalbinių mokyklų VI klasei. – K.: Šviesa, 1991.

18. Lietuvių kalba. Vadovėlis pagalbinių mokyklų 9 klasei. – K.: Šviesa, 1990.

19. Lietuvių kalbos didaktinė medžiaga. D. 1–6. – Šiauliai.: ŠU l-kla, 2003–2009.

20. Lietuvių kalbos didaktinė medžiaga. D. 2. – Šiauliai.: ŠU l-kla, 2003.

21. Lietuvių kalbos didaktinė medžiaga pagalbinių mokyklų II klasei. – K.: Šviesa, 1978.

22. Lietuvių kalbos didaktinė medžiaga pagalbinių mokyklų III klasei. – K.: Šviesa, 1982.

23. Lietuvių kalbos didaktinė medžiaga pagalbinių mokyklų IV klasei. – K.: Šviesa, 1990.

24. Lietuvių kalbos didaktinė medžiaga pagalbinių mokyklų V klasei. – K.: Šviesa, 1992.

25. Lietuvių kalbos mokymas pagalbinės mokyklos 2-4 klasėje. – K.: Šviesa, 1991.

26. Lietuvių kalbos specialioji didaktika. – Šiauliai: ŠU l-kla, 2000.

27. Lietuvių kalbos užduotys 3–4 klasėms. D. I, D. II, D. III, D. IV, D. V. – Šiauliai: Lucilijus, 2023. 

28. Lietuvių kalbos užduotys 5–6 klasėms. D. I, D. II, D. III, D. IV. – Šiauliai: Lucilijus, 2010–2011. 

29. Lietuvių kalbos užduotys 7-8 klasėms. D. I, D. II, D. III, D. IV.– Šiauliai: Lucilijus, 2011. 

30. Lietuvių kalbos vadovėlis pagalbinių mokyklų II klasei. D. I, D. II, D. III, D. IV.  K.: Šviesa, 1974.

31. Mano raidynas. D. I, D. II, D. III, D. IV.  Šiauliai: Lucilijus, 2015.

32. Mano Tėvynė – Lietuva: [mokomoji knyga]. D. I, D. II, D. III, D. IV.  Šiauliai: Lucilijus, 2017.

33. Metų ratas: [mokomoji priemonė]. D. I, D. II, D. III, D. IV.  Šiauliai: Lucilijus, 2017.

34. Miške ir sode: [mokomoji priemonė]. D. I, D. II, D. III, D. IV. Šiauliai: Lucilijus, 2017.

35. Miško gėrybės. – Šiauliai: Lucilijus, 2018.

36. Nuo apuoko iki žvirblio: eilėraščiai vaikams. – Šiauliai: Lucilijus, 2023.

37. Pasakyk tu man, upeli. Eilėraščiai vaikams. – Šiauliai: Lucilijus, 2018.

38. Paukščių pasaulis: mokomoji priemonė. – Šiauliai: Lucilijus, 2018.

39. Specialiojo ugdymo kaitos bruožai. – Šiauliai: ŠU l-kla, 2005.

40. Specialiojo ugdymo pagrindai/sudarytojas. – Šiauliai: ŠU l-kla, 2003.

41. Trys knygelės: eilėraščiai vaikams. – Šiauliai: Lucilijus, 2020.

42. Vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, gimtosios kalbos ugdymas I klasėje. – Šiauliai: Lucilijus, 2000.

43. Vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, kalbinis ugdymas I-IV klasėse. – Šiauliai: ŠU l-kla, 2006.

44. Vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, kalbinis ugdymas I–II klasėje. – Šiauliai: Lucilijus, 2014.

45. Vandens pasaulis. – Šiauliai: Lucilijus, 2019.

46. Žemų intelektinių gebėjimų mokinių kalbinis ugdymas pagal adaptuotą bendrąją programą. – Šiauliai: Lucilijus, 2013

47. Žiogo šuolis: eilėraščiai vaikams. – Šiauliai: Lucilijus, 2017.

• 1998 LDK Gedimino ordino medalis

• Jonas Ambrukaitis. Bibliografijos rodyklė/ Šiaulių universitetas. – Šiauliai: Lucilijus, 2011. – 48 p.
• Kas yra kas Lietuvoje: Lietuvos pasiekimai. – V.: UAB Neolitas, 2008, p. 412.
• Šiaulių universiteto emeritų darbų ir gyvenimo versmė. – Šiauliai: ŠU l-kla, 2007. – p. 21–23.
• Jonas Ambrukaitis: [bibliografija] [žiūrėta 2023-07-20]. Prieiga per internetą: https://darbas.libis.lt/bibliographic/catalog/records
• Jonas Ambrukaitis [žiūrėta 2023-07-20]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Ambrukaitis  
• Jonas Ambrukaitis [žiūrėta 2023-07-20]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-ambrukaitis/

(1892 02 14 – 1957 12 06)

Kazimieras Ambrozaitis – filosofijos mokslų daktaras, visuomenės veikėjas, politikas, seimūnas, vienas ryškiausių kriščioniškojo bloko veikėjų, poliglotas, labai geras oratorius, bibliofilas.

Kazimieras Ambrozaitis gimė 1892 m. vasario 14 d. Rotulių kaime Jurbarko valsč. Turėjo 5 seseris ir brolį. Tėvas anksti mirė, trys vyresnieji vaikai – brolis ir dvi seserys išvažiavo į Ameriką.

Kazys baigė rusų mokyklos 4 klases (įstojęs iškart į antrąją klasę). Mokėjo visus ūkio darbus. Ardamas prisirišdavo knygą prie žagrės ir garsiai skaitydavo. 1912 m. išlaikė liaudies mokytojo egzaminus, nuo 1914 m. mokytojavo. Prasidėjus karui, išvyko į Maskvą. 1916 m. Maskvoje išlaikė gimnazijos kurso egzaminus. Čia buvo mobilizuotas. 1916-1918 m. studijavo Maskvos un-to istorijos-filologijos fakultete. Jį baigti sutrukdė revoliucija. 1917 m. išrinktas atstovu į Petrapilio lietuvių seimą. 1918 m. grįžęs Vilniun, dirbo su J. Jablonskiu lietuvių kalbos žodyno komisijoje, o nuo 1919 m. – katalikų organizacijose. 1920 m. tapo Steigiamojo Seimo nariu, buvo žemės reformos įstatymo referentas. I ir II seimo prezidiumo sekretorius, III seimo vecepirmininkas. 1923-1925 m. Friburge (Šveicarija) įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Vienas iš Lietuvos darbo federacijos steigėjų, ilgametis jos pirmininkas, Krikščionių-demokratų partijos narys, 1920-1922 m. jos centro komiteto narys. Dekadanso laikotarpiu prijautė voldemarininkams. 1929 m. už feljetoną ,,Darbininke“ šešis mėnesius kalėjo Varnių koncentracijos stovykloje, po to (1930 m.) dar pusmečiui ištremtas į tėviškę. 1930 m. jo iniciatyva įsteigta studentų ateitininkų korporacija ,,Activitas“. 1931 m. įsteigė Lietuvos Darbo Jaunimo Sąjungą.

Atstatė tėviškę, užveisė didelį sodą. Turėjo didelę biblioteką, kurią karo metais sudegino vokiečiai. Mokėjo rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, lotynų kalbas, turėjo puikią atmintį. Buvo aukšto ūgio, nešiodavo plačiakraštę skrybėlę. Ekscentriškas, mėgo pamokslauti, bet buvo linksmas, iškalbus, visi jį mylėjo. Mėgo dainuoti. Neatsisakydavo taurelės, daug rūkė. Mylėjo moteris. Apie jį visad burdavosi inteligentai. Artimai bendravo su Lietuvos Respublikos prezidentu A. Stulginskiu, kuris yra viešėjęs Ambrozaičio tėviškėje. Čia yra vasaroję ar svečiavęsi daug garsių žmonių.

1940 m. liepos mėn. areštuotas, įkalintas IX forte ir nuteistas 8 metams lagerio. Kalėjimo kameros draugams kėlė nuotaiką, vertė daryti mankštą. Kazachstane prisistatė felčeriu, iš lagerio paleistas neaiškiomis aplinkybėmis. Atsidūrė Maskvoje, kur jam pagelbėjo L. Gira, A. Staškevičiūtė ir kt. Gavo vertėjo darbą. Kartu su tarybine kariuomene 1944 m. grįžo į Lietuvą: iš pradžių į Vilnių, paskui į Kauną. Čia dirbo viešbučio administratoriumi, Valstybinės leidyklos redaktoriumi Kaune, vertė VKP(b) istoriją, Markso veikalus. 1948 m. vėl suimtas ir nuvestas tiesiai į ešeloną. Nuvežtas į Krasnojarską, Iljinkos gyvenvietę. Ištremtas be teisės grįžti. Dirbo statines smalai. Iš Lietuvos jam atsiųsdavo vertimų. Su vyrais prie Poimos upės pasidarė tvenkinį. Vėliau, Rešiotuose dirbo geležinkelio stoties dispečeriu, svėrėju. Čia pasistatė namelį. 1953 m. vedė likimo draugę Juliją Simanauskienę, su kuria susilaukė sūnaus Kazio Vytauto. 1957 m. per Tris karalius Kazimieras su draugais buvo užpultas, jam perdurta ranka, sušalo. Po to diagnozuotas plaučių vėžys. Gruodžio 6 d. mirė. Palaidotas Rešiotuose. 1989 m. liepos 22 d. palaikai perkelti į Skirsnemunės kapines.

Bibliografija:

• Dirbančiųjų nuodėmės ir nuopelnai rėkaujančių. – K., 1925.
• Mūsų kalėjimai ir bolševizmas. – K., 1930.
• Šv. Augustino valstybinės ir socialinės idėjos. – Logos, 1930 ir 1932.
• Die Staatslehre Wladimir Solowjows: [Daktaro disertacija]. – Padenborn, 1927.
• Sub specie aeternitatis  aut durationis; [kritika prof. Karsavino ,,O ličnosti“]. – Logos, 1930.
• Rašė publicistinius straipsnius ir feljetonus į ,,Ateitį“, ,,Darbininką“, ,,Laisvę“, ,,Logos“,  ,,Tėvynės sargą“, ,,Viltį“ . Kartu su kitais išleido skaitymo vadovėlį pradžios mokyklai.

Šaltiniai:

• Junevičienė D. Surink mus, Dieve, iš visų pasviečių...// Vasario 16. – 1990, kovo 6-20, p. 6-7.
• http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&task=view&id=4083&Itemid=301

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1931 04 15 – 2023 07 25)

Antanas Balašaitis – humanitarinių mokslų daktaras, kalbininkas, terminologas, leksikografas, žodynininkas, redaktorius, kraštotyrininkas.

Antanas Balašaitis gimė 1931 m. balandžio 15 d. Balnių kaime Eržvilko valsčiuje, vidutinių ūkininkų Petronėlės ir Prano Balašaičių šeimoje. Iš trijų brolių buvo vidurinysis, tarp Petro ir Jono.
Didžiąsias abėcėlės raides išmoko iš laikraščių, kuriais buvo nuklijuotos kambario sienos. 1938 m. pradėjo lankyti Telviakų pradinę mokyklą. Kitapus girios esančią Eržvilko gimnaziją lankė kartu su dviem metais vyresniu broliu Petru. Čia antraklasio gimnazisto išvystas šviežutėlis pirmasis Lietuvių kalbos žodyno tomas tapo lemtingu renkantis gyvenimo kelią. Eržvilko bažnyčioje patarnaudavo mišioms. Brolis Petras tapo partizanų ryšininku. Penktą gimnazijos klasę broliai lankė Jurbarke, nes Eržvilke tais metais buvo palikta tik progimnazija (bausmė mokyklai už ryšius su partizanais). Labai gerais pažymiais Eržvilko gimnaziją baigė 1949 m. Kadangi tėvai dar nebuvo įstoję į kolchozą, toliau mokytis negalėjo.
Tverų (Rietavo raj.) septynmetėje mokykloje mokė istorijos, vokiečių kalbos ir chemijos. Norėdamas aplankyti namus, apie 70 km. važiuodavo dviračiu. Tveruose rado didžiojo Žodyno redaktoriaus J. Balčikonio kvietimą rinkti žodžius ir instrukciją, kaip tai daryti. Keletą lapelių prirašęs jam nusiuntė, bet adresas buvo jau pasikeitęs... Metus padirbėjęs, Antanas įstojo į Šiaulių mokytojų institutą studijuoti istorijos. Negavęs bendrabučio, įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, lituanistikos specialybę. 1950-1952 m. studijuodamas, kurį laiką dirbo katedros laborantu. Nuo 1952 m. Balašaitis du metus dirbo Kartenos (Kretingos raj.) vidurinės mokyklos mokytoju ir inspektoriumi (direktoriaus pavaduotoju).
1954 m. priimtas į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto trečiąjį kursą. Diplomą gavo su pagyrimu ir rekomendacija į Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūrą, tačiau prieš tai privalėjo vėl du metus atidirbti Sidabrave (Radviliškio raj.). Mokytojavo ir direktoriavo pusketvirto mėnesio, o 1957 m. sausio 1 d., akademikui Borisui Larinui užtarus, tapo instituto aspirantu. Darbavosi instituto Terminologijos grupėje, talkino dialektologams. Jau tada pradėjo važinėti į žodžių rinkimo ekspedicijas, vėliau virš 15 metų joms vadovavo, rengė ir už Lietuvos ribų. Ekspedicijose ir fotografavo. Per gyvenimą iš 33 vietovių užrašė 20 000 kartotekinių kortelių. 1961 m. apsigynė disertaciją „Lietuvių kalbotyros terminų istorija“. Tai buvo pirmoji lietuvių disertacija terminologijos tema.
1962–1975 m. A. Balašaitis dirbo prie lietuvių kalbos žodyno. 1976 m. paskirtas jo tekstų redaktoriumi, redkolegijoje dirbo iki 1985 m. Parašė nuo 8-ojo iki 12-ojo tomų tekstus, buvo vienu iš 11-14 tomų redaktorių. Lygiagrečiai rūpinosi terminologijos lietuvinimu, apie tai rašė periodinėje spaudoje. Patyrė nemalonumų, paminėjęs sovietų uždraustų kalbininkų pavardes. Iš kitų žodynininkų išsiskyrė kaip rūpestingas, subtilus semantikas. „Lietuvių kalbos atlasui“ ištyrė penkių vietovių (Eržvilko ir kt.) šnektas. 1966 m. dalyvavo kompleksinėje ekspedicijoje Eržvilko apylinkėse. Buvo monografijos „Eržvilkas“ redkolegijos nariu, joje aptarė Eržvilko vardo kilmę bei pateikė savąją jos versiją. 1971–1989 m. buvo vienas iš trijų „Mūsų kalbos“ redaktorių, su ja bendradarbiavo 18 metų.
1985 m. išėjo iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, kuriame, nebūdamas partijos nariu, negavo savo kvalifikaciją atitinkančių pareigų. 1996 m. buvo siūlytas Valstybinei premijai, bet jos negavo. Iki 1992 m. buvo „Mokslo“ leidyklos Filologijos redakcijos vedėju. Nuo 1990 m. bendradarbiavo su atkurtu Lietuvių kalbos institutu. Kaip „Mokslo ir enciklopedijų“ leidyklos redaktorius taisė trečiąjį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimą. Redagavo daug lituanistinių leidinių, rašė jiems pratarmes, epilogus, papildymus. Kartu su K. Pakalka nustatė K. Sirvydo senojo defektinio žodyno leidimo datą, vėliau redagavo šį žodyną. Pabaigė sutvarkyti, suredagavo ir išleido D. Urbo „Martyno Mažvydo raštų žodyną“.
Pirmajam Antano Balašaičio straipsniui pasirodžius 1953 m. (apie Kartenos mokyklą), darbštusis kalbininkas rašė beveik iki paskutinių gyvenimo metų. Daugiausia kalbos: kalbos kultūros, dialektologijos, fonetikos, akcentologijos, t. p. kraštotyros, mokyklinėmis temomis, daug biografinių straipsnių ir kt. Daug rašinių yra ir redagavęs. Darbai publikuoti ne tik Lietuvos spaudoje (mokslinėje, populiariojoje, profesinėje ir regioninėje), bet ir Amerikoje („Drauge“, „Darbininke“, „Lietuvių balse“`), ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbomis. Kelis šimtus biogramų parašė žinynui „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“, jį sudarė ir redagavo. Bendradarbiavo su Benjaminu Kondratu jam leidžiant žinynus „Kūrėjų pėdsakais“. Rašė straipsnius „Visuotinei lietuvių“ ir „Mažosios Lietuvos“ enciklopedijoms. Ne viena knyga išėjo su jo pratarme, „leidyklos žodžiu“ ir pan. Kalbotyros reikalus populiarino ir per radiją bei televiziją. Iki 90-mečio buvo aktyviu mokslininkų sąjungos nariu. Kol tik pajėgė, lankydavosi daugelyje renginių visoje Lietuvoje. Atvažiuodavo į visus didesnius eržvilkiškių susiėjimus, Jurbarko šventes, dalyvaudavo Vilniaus jurbarkiškių sueigose.
Išleido knygų. 1984 m. parašė pirmąją serijos „Kalba ir žmonės“ knygelę „Žodžiai ir žodynai“, kurioje apžvelgė žodynų istoriją, įvairovę ir kt. Iki 2006 m. ji buvo vienintele lietuvių knyga apie žodynus. 2018 m. išleido jau gerokai solidesnę knygą tokiu pat pavadinimu.
Antanas mokėdavo padėkoti, pasidžiaugti kitų darbais. Todėl parašęs daug recenzijų, anotacijų, sukaktuvinių straipsnių, nekrologų, atsiminimų ir pan. Pasak kolegų, Antanas kiekvieną darbą dirbo atsakingai, kruopščiai ir širdingai. Principingas, teisingas, taktiškas, draugiškas ir bendruomeniškas, bet nenuobodžiaudavo ir vienas.
Žmona Monika buvo bibliotekininkė. Dukra Aušra pasirinko motinos kelią, o sūnūs Antanas ir Giedrius tapo inžinieriais.
Mirė 2023 m. liepos 25 d. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Bibliografija:

• Antanas Balašaitis. Bibliografijos rodyklė. – V.: Lietuvių kalbos institutas, 2011.
• Antanas Balašaitis. Bibliografijos rodyklė. – V.: Lietuvių kalbos institutas, 2021.
• Lietuvių kalbotyros terminų istorija: filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija. – V., 1961. – Priedas. Pagrindinių lietuvių kalbotyros terminų istorinė ir abėcėlinė rodyklės. – Mašinraštis.
• Kalbininko patarimai profsąjungos aktyvui. – V., 1978.
• Profsąjungų aktyvo kalbos kultūra: metodinės rekomendacijos. – V, 1982.
• Žodžiai ir žodynai. – V.: Mokslas, 1984.
• Žodžiai ir žodynai. – V.: Lietuvių kalbos institutas, 2018.

Įvertinimas:

• 1991 m. Petro Būtėno premija.
• 2016 m. Jurbarko rajono savivaldybės ženklas „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.

Šaltiniai:

• Balašaitis A. Bibliografijos rodyklė. – V.: Lietuvių kalbos institutas, 2011.- 64 p.
• Gvildys A. Antanas Balašaitis – žmogus, kuriam rūpi gimtosios kalbos praeitis, dabartis ir ateitis [žiūrėta 2021-04-14]. Prieiga per internetą: file:///C:/Users/J%C5%ABrat%C4%97/Downloads/Straipsnis A.Balasaitis%20(1).pdf Pažereckienė J. Kalbininkas
• Antanas Balašaitis – Eržvilko pasididžiavimas// Mūsų laikas. – 2013, birž. 7, p. 8.
• Rimkutė-Ganusauskienė A. Iš kaimo sodybos – į mokslo aukštumas// Šviesa. – 2021, bal. 10, p. 4.
• Vertelka B. Įvertinti kalbai nusipelnę žmonės [žiūrėta 2020-10-01] Prieiga per internetą: https://www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/12/23/kultur_10.html
• Vidugiris A. Nuo Šaltuonos krantų į mokslo aukštumas. // Gimtoji kalba. – 2001, nr. 4, p. 23–24.
• Interviu telefonu: Antanas Balašaitis atsako į Jūratės Korsakaitės klausimus: 2023-05-15.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1929 04 29 – 2006 08 09)

Petras Balašaitis – geodezininkas, pedagogas, šaulys, choristas, partizanų ryšininkas, visuomenininkas.

Petras Balašaitis gimė 1929 m.  balandžio 29 d. Balnių kaime Jurbarko valsčiuje, vidutinių ūkininkų (turėjo 11 ha žemės) Petronėlės ir Prano Balašaičių šeimoje. Turėjo du jaunesnius brolius. Jauniausias  Jonas tapo inžinieriumi, o Antanas - garsiu kalbininku.

Kitapus Balandinės girios esančią Eržvilko progimnaziją pradėjo lankyti kartu su metais jaunesniu broliu Antanu. Iš pradžių pėsti, paskui dėdė padovanojo vokišką dviratį. Buvo klasės seniūnu. 1946 m.  Petras tapo partizanų ryšininku Kastyčiu. Penktą gimnazijos klasę broliai lankė Jurbarke, nes Eržvilke tais metais buvo palikta tik progimnazija. Eržvilko gimnaziją baigė 1948 m. Kadangi tėvai dar   nebuvo įstoję į žemės ūkio artelę, toliau mokytis negalėjo.

1954 m. baigė Kauno technologijos institutą. Trisdešimt metų Kauno žemės ūkio technikume dėstė geodeziją.

Įstojęs į šaulių sąjungą, dainavo jų chore.

Dalyvaudavo įvairiuose patriotiniuose kauniečių ir eržvilkiškių renginiuose. Su Tremtinių ir politkalinių sąjungos Jurbarko skyriaus pirmininku Petru Gervyliumi rūpinosi žuvusių Eržvilko partizanų   perlaidojimu, jų atminimo įamžinimu. Mirus draugams ar artimiesiems, sakydavo laidotuvių kalbas.

Su žmona, gydytoja Eleonora Jankūnaite, užaugino keturis vaikus: dukras Birutę, Gražiną ir Jūratę bei sūnų Mindaugą Petrą.

Mirė 2006 m. rugpjūčio 9 d. Palaidotas Tabariškių kapinėse Kauno rajone.

Šaltiniai:

• Balašaitis A. Vakaro žvilgsnis į ketvirtos laidos Eržvilko gimnazijos klasę// Mūsų laikas.- 2021, gruod. 17., p. 10.
• Interviu telefonu su Antanu Balašaičiu, 2023 geg. 15 d.
• Nuotrauka: Petras – piršlys brolio Antano vestuvėse. Iš asmeninio A. Balašaičio šeimos albumo.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1932 04 13 – 2020 06 06)

 Justinas Baltrušaitis – žurnalistas, rašytojas.

 Justinas Baltrušaitis gimė 1932 m. balandžio 13 d. Šilupiškių kaime Kidulių valsčiuje Šakių apskrityje mažažemių valstiečių šeimoje. Tėvas buvo siuvėjas, raštingas. Jis prenumeravo spaudą,  turėjo bibliotekėlę, kalendorių kolekciją. Kaimynams padėdavo tvarkyti dokumentus, rašydavo laiškus. Šeimoje augo dar du vaikai.

 Justinas 1944 m. baigė Sudargo pradžios, 1950 m. – Kidulių septynmetę mokyklą ir įstojo į Jurbarko gimnaziją. Iš devintos klasės buvo paimtas karinėn tarnybon. 1957 m. baigė Jurbarko darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Kiek padirbėjęs, 1968 m. baigė Smalininkų žemės ūkio mechanizavimo technikumą, o 1982 m. – žurnalistiką Vilniaus universitete.

 Dar 1955 m. buvo kviečiamas dirbti Šakių rajono laikraštyje „Socialistinis kelias“ redakcijoje, bet motina laišką nuslėpė. Justinas dirbo pagalbiniu darbininku Jurbarko statybose, kitur. Įsigijęs specialybę, dirbo Klaipėdos raj. laikraštyje „Banga“, Jurbarko „Šviesoje“, 1992-1999 m. Šakių „Drauge“.

 Rašo prozą ir eiles. Kūryba publikuojama Šakių rajono spaudoje ir kitur. Eilių pateko į almanachus „Krintantis lapas“ (1994), „Giesmės ąžuolui“ (1195), „Lygumų šaltinis“ (2000), „Šaltinėlio srovė“ (2001), „Ilgesio gija“ (2002), poezijos antologiją „Veidu į Tėvynę“ (2003), „Literatūrinis Šakių kraštas“ (2022), Šakių kalendorius.  Parašęs pasakų. Rankraščiuose liko knygelė vaikams   „Atostogos vienkiemyje“, apybraižų knyga „Užrašai mano darže“, nedidelis romanas „Ramunė“, atsiminimai apie gimtąjį pasienio Šilupiškių kaimą pokario metais.

Priklausė „Lygumų šaltinio“ literatų klubui, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai.

Mirė 2010 m. birželio 6 d. Palaidotas Burgaičių k. kapinėse (Sudargo sen. Šakių raj.).

Bibliografija:

• Šakiečių kalendorius 1992/ Sudarytojas ir techninis redaktorius Justinas Baltrušaitis.- Šakiai 1992.

Šaltiniai:

• Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais Jurbarko krašte.- V., 2012.- p. 51.
• Šakių raj. SVB informacija
• Nuotrauka iš Šakių raj. SVB archyvo

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštoryrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1946 10 21)

Eugenijus Remigijus Baltrušaitis – žurnalistas, rašytojas, dramaturgas.

Eugenijus Balijonas gimė 1946 m. spalio 21 d. Jurbarke. 1964 m. baigė Jurbarko vidurinę mokyklą (trumpai mokėsi Viešvilėje, Vertimuose). Būdamas dešimtoku, buvo priimtas dirbti neetatiniu „Šviesos“ korespondentu, redakcijoje turėjo savo darbo vietą. 1964-1967 m. mokėsi žurnalistikos specialybės Vilniaus universitete. Iš universiteto, paskutiniojo kurso pašalintas „už antitarybinę veiklą“. 1972-1980 m. dirbo „Vakarinių naujienų“ redakcijoje. 1981-1991 m. darbavosi Lietuvos televizijos Literatūros ir meno redakcijoje. 1990 m. su bendraminčiais įsteigė ir šešetą metų redagavo detektyvinį žurnalą „Rankas aukštyn!“. Po kurio laiko jį „priglaudė“ Lietuvos invalidų draugija, bet žurnalas liko nepriklausomas.

1996-2006 metais dirbo įvairių interneto portalų bei spaudos leidinių politikos ir verslo apžvalgininku. 1998 m. įkūrė Lietuvos detektyvų rašytojų sąjungą. 1990 m. dalyvavo kuriant Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą. Eugenijus Remigijus Baltrušaitis priklauso Žurnalistų ir Nepriklausomųjų rašytojų sąjungoms. Nuo 2014 metų yra Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos globėju.

Pirmąjį eilėraštį parašė būdamas trylikos metų. 1963 metais parašė pirmąją apybraižą apie savo tetos – Zaronų, žydų gelbėtojų, šeimą. Tais pačiais metais įstojo į prie „Šviesos“ laikraščio besikuriantį literatų būrelį. Universitete taip pat įsijungė į studentų literatų veiklą, vėliau – į Rašytojų sąjungos Jaunųjų rašytojų sekciją. Paties P. Širvio pagirta poema „Sibiras“ tapo „vilko bilietu“ iš universiteto, buvo konfiskuota KGB. Poetas ją atkūrė iš atminties ir paslėpė tėvų namuose. Pataisyta, pervadinta „Aura“, ši poema 1993 m. publikuota pirmojoje knygelėje „Raudoni voratinkliai“.

„Nekalti“ eilėraščiai būdavo publikuojami spaudoje, o „kitokie“ kaupėsi stalčiuje. Poezija publikuota rinkinyje „Ant Tavo rankų supasi gerumas”, B. Aleknavičiaus antologijoje “Donelaitis ir mes”, žurnalistų vieno eilėraščio knygoje “Sušvieski, saule”, laikraščiuose „Bičiulystė“, “Draugas”, “Lietuvos aidas”, žurnale „Karys“ ir kt. 2008 m.  pasirodė kišeninio formato „širviškos“ lyrikos knygelė „Sapnų tiltais skubu pas tave“, skirta žmonos atminimui.

Publikuojamą kūrybą pradėjo pasirašinėti Remigijaus Baltrušaičio slapyvardžiu. Jį pasirinko neatsitiktinai: dar 1966 m. bevartydamas tetos Marcelės Baltrušaitienės nuotraukų albumą, aptikęs jame garsiojo poeto fotografiją, išsiaiškino, kad jis – tetos vyro brolis. Kadangi slapyvardis skaitančiai visuomenei tapo žinomas labiau už tikrąją pavardę, Eugenijus 1980 m. ryžosi ją pasikeisti.

Baltrušaičio plunksnai priklauso apie trisdešimt dainų. Jam teko dirbti su garsiausiais Lietuvos kompozitoriais. Nemažai tekstų sukūrė pučiamųjų orkestrui „Trimitas“, keletą - televizijos video spektakliams (K. Binkio „Atžalynui“ ir A. Griciaus „Palangai“). Remigijaus tekstais sukurtos ir dvi oratorijos simfoniniam orkestrui: „Kryžkalnis“ ir „Antakalnio rekviem“.

Rašytojo kraitelėje yra ir keletas detektyvų, pasirašytų Artūro Vėberio slapyvardžiu: „Murder at five o‘clock in the Morning“ („Žmogžudystė penktą valandą ryto“), vėliau išplėtotas į „The Case of the jealous Doll“ („Pavydžios lėlės byla“). Pastaroji tapo ir pirmąja Lietuvos autoriaus elektronine knyga, išleista 2007 m. Remigijus Baltrušaitis pirmasis lietuvių grožinėje literatūroje ėmėsi „Vilko vaikų“ temos. Dviejų dalių psichologinis trileris „Vilko vaikai“, kaip ir minėtas detektyvas, 2009 m. išleistas Londone. Abi šios knygos turi ir sutrumpintas elektronines versijas, abi buvo galima rasti knygynuose daugelyje užsienio šalių. Naujausi kūriniai - apysakos ir novelės publikuojamos interneto puslapyje rasyk.lt.

Su aistra ir pasišventimu Eugenijus Remigijus nėrė ir į dramaturgiją. Pirmoji poetinė drama „Vivat, Academia!” buvo parašyta 1979 m. ir skirta universiteto 400 metų jubiliejaus proga paskelbtam respublikiniam konkursui, kuriame buvo laimėta pirmoji premija. Režisieriaus R. Venckaus prašymu buvo perkurta, drama 2019 m. pastatyta universiteto teatre. Pjesė vaikams „Sprigtas“, „Lėlės“ teatre vaidinta dvylika metų, o 2012 m. to paties režisieriaus V. Mazūro  pastatyta ir Panevėžio Lėlių vežimo teatre. 1980 m. parašyta poetinė drama „Donelaitis“, kurią, taip pat perrašytą, 2014 m. pastatė Nacionalinis dramos teatras (režisierius V. Rumšas). Pjesės jaunimui „Kaifas ties bedugne“ ištraukas vaidinti renkasi mokiniai.

Žurnalistinio darbo patirtis, kruopštus gilinimasis į šaltinius, skaitomus keliomis kalbomis, rašytojo plunksną vedžioja įtaigiai. Kinematografiškas vaizdavimo būdas patrauklus skaitytojui. Kūriniuose susipina istorinė tiesa su fantazija. Parašęs knygą, autorius ją dviems – trims metams deda “į stalčių susigulėti“, o paskui - taiso, brauko, keičia. Įkvėpimo dažnai ieško kine.

Anksti mirus žmonai, vaikus auginti padėjo giminės. Abu – Jurgis (1986-2016) ir Beatričė - pasirinko kompozitorių kelią.

Bibliografija:

• Aliukas Snaudaliukas.-V.: Metodika, 2012.-30 p.: iliustr.
• Donelaitis [Vaizdo įrašas]: [drama]/ režisierius Vytautas Rumšas; scenografė Virginija Idzelytė
• Dautartienė; kompozitorius Antanas Kučinskas.- [Kaunas]: VŠĮ Pažaislio muzikos festivalis, 2014.- 1 vaizdo diskas (DVD).
• Raudoni voratinkliai.- V.: Vaiva, 1993.- 80 p.: iliustr., portr                                                                                                                                                                                                               
• Sapnų tiltais skubu pas tave: 69 meilės eilėraščiai.-V.: Ciklonas, 2008.- 102 p.
• Vilko vaikai: prarasto gyvenimo istorija: psichologinis trileris.- London: Agatha Press, [2010].
• Kn I, 2009.- 386 p.
• Kn II, 2010.-312 .
• Vilko vaikai: prarasto gyvenimo istorija: psichologinis trileris.- Antras papildytas leidimas.
• London: Agatha Press, 2013.- 688 p.
• Vilko vaikai:[Elektroninis išteklius]: prarasto gyvenimo istorija: psichologinis trileris.- 2-as knygos leidimas.- 2013.- 688 p.
• Murder at five o‘clock in the Morning: [Elektroninis išteklius]: psychological thriller/ Arthur Webber.- [V.: E. R. Baltrušaitis], 2013.
• Murder at five o‘clock in the Morning: psychological thriller/ Arthur Webber.- [V.: E. R. Baltrušaitis].- London: Agatha Press, 2013.
• The Case of the jealous Doll; psychological thriller/Arthur Webber.-V.: E. R. Baltrušaitis, 2007.- 170 p. The Case of the jealous Doll: psychological thriller/ Arthur Webber.- [V.: E. R. Baltrušaitis], 2009.-216 p.
• Antakalnio rekviem: oratorija simfoniniam orkestrui/kompozitorius Jonas Novakauskas, 1980.
• Kryžkalnis: oratorija simfoniniam orkestrui/kompozitorius Vidas Ločeris, 1976.

Pjesės:

• Donelaitis: [poetinė drama]/Rankraštis, 1979.
• Kaifas ties bedugne: pjesė jaunimui/Rankraštis, 2019.
• Moteris su praeitim: Poetinė drama/Rankraštis, 2020.
• Paskutinis pasimatymas: Vieno veiksmo misterija, 2020: [žiūrėta 2020-08-17]// Prieiga per internetą: https://paneveziokrastas.pavb.lt/wp-content/uploads/2020/06/II-vieta.-Remigijus-Baltru%C5%A1aitis.-Paskutinis-pasimatymas-vieno-veiksmo-misterija.pdf
• Sprigtas: [pjesė vaikams]/Rankraštis, 1986.
• Vivat, Academia!: Poetinė drama/Rankraštis, 1979.

Pjesių pastatymai:

• Donelaitis: [poetinė drama]/Pažaislio muzikos festivalis, režisierius Vytautas Rumšas; scenografė Virginija Idzelytė-Dautartienė; kompozitorius Antanas Kučinskas.-
• Sprigtas, 1986/“Lėlės“ teatras, režisierius Vitalijus Mazūras, 1986.
• Sprigtas, 1986/Panevėžio Lėlių vežimo teatras, režisierius Vitalijus Mazūras, 2012.Vivat, Academia!: poetinė drama, 1979.
• Vilniaus universiteto dramos teatras, režisierius Rimantas Venckus, 2019.
•  Vičerlis V.  „Žmona kaimietė: komedija/Vertė R. Baltrušaitis. Inscenizacija Remigijaus Baltrušaičio. Rokiškio liaudies teatras - Lietuvos televizija, 1981.

Įvertinimas:

• 1978 m. Daina „Gervės“ (kompozitorius R. Racevičius) respublikiniame jaunųjų atlikėjų konkurse „Vilniaus bokštai“ tapo XI-ojo estradinės dainos konkurso laureate.
• 1979 m. I-oji premija respublikiniame konkurse Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui paminėti už poetinę dramą „Vivat, Akademija!”
• 2014 m. Eugenijus Remigijus Baltrušaitis už kūrybinius pasiekimus ir Jurbarko krašto garsinimą apdovanotas ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.
• 2020 m. Vieno veiksmo misterija „Paskutinis pasimatymas“ Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos organizuotame konkurse „Bitės tekstai - nauji kontekstai“, įvertinta antrąja vieta.
• 2021 m. antroji vieta ir publikos prizas tarptautiniame Alytaus teatro festivalyje už pjesę „Moteris su praeitim“.

Šaltiniai:

• Elegija baltam ramunės žiedui: [autobiografija]// Lietuvos nepriklausomieji rašytojai: [informacinis leidinys]/[sudarė Vytautas Indrašius].- K.: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 1988.- P. 31-41.
• Eugenijus Remigijus Baltrušaitis: [žiūrėta 2021-12-04]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Eugenijus_Remigijus_Baltru%C5%A1aitis
• Eugenijus Remigijus Baltrušaitis: [žiūrėta 2022-02-07]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/eugenijus-remigijus-baltrusaitis/
• Į Londoną emigruoja ir lietuviškos knygos: [pokalbis su R. Baltrušaičiu]/autorių kalbino Jūratė Svaldinienė; [žiūrėta 2021-11-12]. Prieiga per internetą: //http://www.anglija.lt/straipsniai/naujienos/i_londona_emigruoja_ir_lietuviskos_knygos.html
• Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais Jurbarko krašte. Kn. 8.-V.: Karminas, 2012, p. 47-49.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1935 09 27 – 2021 09 21)

Julijonas Balšaitis – nusipelnęs pedagogas, kūno kultūros  mokytojas-ekspertas, nusipelnęs treneris, olimpizmo propaguotojas, literatas, partizanų rėmėjas.

Julijonas Balšaitis gimė 1935 m. rugsėjo 27 d. Balnių I kaime. 1941-1945 m. mokėsi pradinėje Vilniškių kaimo, o 1945-1954 m. – Eržvilko vidurinėje mokyklose. 1956-1960 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.

Dvejus metus (1954-1956) mokytojavo Tauragės rajono Žygaičių septynmetėje mokykloje. Gavęs diplomą, 1960-1963 m. dirbo Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Po to, iki 1990 m. – Lietuvos švietimo ministerijos Fizinio lavinimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1999-2001 m. – Vilniaus 18-osios (Antakalnio) vidurinės mokyklos mokytoju.

1969 m. tapo Lietuvos, o 1985 m. – Tarybų socialistinės respublikų sąjungos žymūnu. 1993 m. jam suteikta mokytojo metodininko, o  1995 m. mokytojo eksperto kategorija.

1993 m. įsikūrus Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijai, iki 2003 m. buvo jos pirmininku. Nuo 1995 m. buvo Lietuvos olimpinės akademijos nariu. Prisidėjo rengiant LR kūno kultūros ir sporto, t. p. švietimo įstatymus. Balnių kaimo suvažiavimų organizatorius.

2004 m. apdovanotas LTOK Kilnaus žaidimo komiteto diplomu, 2015 m. - prizu „Citius, Altius, Fortius“, 2020 m. - pirmojo laipsnio ženklu „Už nuopelnus“.

Paskelbė metodinių leidinių, rašė į pedagoginę spaudą. Po Atgimimo „Valstiečių laikraštyje“, „Sporte“ ir kt. publikavo per šimtą straipsnių tautiškumo, dvasingumo, jaunimo sveikatingumo temomis. Vienas iš knygos „Jurbarkas“ (V.,1996) bendraautorių. Bandė eiliuoti. Skaitė paskaitas mokytojams, sportininkams bei visuomenei.

Mirė 2021 m. rugsėjo 22 d. Palaidotas Vilniuje, Kairėnų kapinėse.

Bibliografija:

• Būkite sveiki ir stiprūs, vaikai.-V., 1998.-168 p.: iliustr., bibliografija, p. 1.
• Į startą.-K., 1988.-94 p.: iliustr.
• Mano kaimas: [prisiminimų nuotrupos iš gimtinės].-V., 2008.- 52 p.: iliustr., portr.
• Švietimas per sportą: respublikinės mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius, rugsėjo 14 d.- V., 2004.-198 p.
• Vaikas. Sportas. Sveikata.- k.1970.-108 p.: iliustr.

Šaltiniai:

• Balšatis J. Mano kaimas. Balnių kaimas/Rankraštis, 2016.- 23 p.
• https://www.jurbarkas.lt/index.php?2623828899
• https://www.ltok.lt/ltok-apdovanoti-sportui-nusipelne-asmenys-2/
• https://www.ve.lt/naujienos/sportas/pagrindinis-prizas---d-pozniakui-/

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1910 04 12 – 1993 07 24)

Petronėlė Bernadišienė – humanitarinių mokslų daktarė, nusipelniusi mokytoja, bibliofilė.

Petronėlė Bernadišienė gimė 1910 m. balandžio 12 d. Geišių kaime Jurbarko valsč., keturioliktas ir paskutinis vaikas ūkininkų Jurgio ir Onos Bylų šeimoje. Tėvai buvo raštingi, tėvas mėgo skaityti. Užaugo tik penki vaikai – Petronėlė turėjo dvi seseris ir du brolius. Visi nors kiek leisti į mokslus. Brolis Jurgis tapo garsiu teisininku, pulkininku, politiku. Kazimieras liko kaime, jį traukė žemė. Ilgus metus buvo renkamas kaimo seniūnu. Namuose 1917 m. atidaryta pradinė mokykla. Joje buvo suorganizuoti chorai, vykdavo vaidinimai įvairūs vakarai ir gegužinės.

Petronėlė 1920 m. įstojo į Jurbarko gimnaziją, su pirmąja laida ją baigė 1927 m. Tais metais mirė tėvas. Profesijos pasirinkimą nulėmė pigesni mokslai: galvojusi apie mediciną, pasirinko kitą sritį. 1933 m., apgynusi diplominį darbą „Moteris Lazdynų Pelėdos ir Šatrijos Raganos raštuose“, baigė Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių. Studijuojant materialiai rėmė brolis Jurgis. 1934 m. mirė motina.

Filologė P. Bylaitė paskirta dirbti į Panevėžio mergaičių gimnaziją, vadovaujamą J. Lindės-Dobilo. Čia ji, pasak tuometinės mokinės V. Zaborskaitės, priklausė mokytojų branduoliui, kuris lėmė mergaičių gimnazijos charakterį: rimtą požiūrį į mokslą, tvarką, buities estetiką, humanitarinę kultūrą, jaukią ir tolerantišką mokyklos dvasią. Be kalbos ir literatūros pamokų, Bylaitė mokė ir logikos bei psichologijos. Mokydama rėmėsi ne vadovėliais, o savo užrašais, pedagoginio autoriteto Lindės-Dobilo literatūros pamokų konspektais ir kūrė savitą darbo braižą. Bylaitė mokė savarankiškai mąstyti, ugdė individualybes. Nesipiktindavo kitokia nuomone, bet paprašydavo ją apginti. Mokėjo pamokose sukurti laisvą ir demokratišką atmosferą. Visos mokinės jai buvo lygios. Jos dėka ne viena mergaitė pamėgo literatūrą. Panevėžyje Petronėlė artimai susidraugavo su S. Nėrimi, ją kaip ir globojo.

1939 m. ištekėjusi už Lietuvos karininko, Panevėžio laikraščio redaktoriaus, poeto Augusto Bernadišiaus, persikėlė į Vilnių. Čia 1940 m. gimė sūnus Alpas. Mokytojavo Pirmojoje gimnazijoje. Karo metu (1941-1944 m.) – Utenoje. Čia 1944 m. gimė antrasis sūnus Rimvydas. Vyras gyveno savo tėviškėje, vėliau Jurbarko raj. Vytėnuose dirbo mokytoju saleziečių vienuolyno mokykloje. Petronėlė su vaikais irgi grįžo tėviškėn. Visi tarėsi: likti ar išvykti iš Lietuvos.

Vyras į Vilnių atvyko tik 1948 m. 1946 m. Petronėlė pradėjo dėstyti akcentologijos, morfologijos, literatūrinės kalbos istorijos ir lietuvių kalbos praktikumo kursus Vilniaus pedagoginiame institute. Vadovavo specialiems kalbos seminarams, studentų kursiniams ir moksliniams darbams. Intensyvų pedagoginį ir mokslinį metodinį darbą dirbo iki 1980 m., po to dar penkerius metus (iki 1984 m.) dėstė akcentologiją neakivaizdininkams. Bernadišienė savo santūrumo pavyzdžiu fakultete kūrė elgesio nuostatas. Matyt, būtent elgesio, nesikišimo į politiką, kryptinga ir aiškia veikla, dėstytojai pavyko išvengti represijų.

1963 m. P. Bernadišienė apgynė filologijos kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Sangrąžinių veiksmažodžių reikšmės ir vartosena dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“. 1964 m. jai suteiktas Lietuvių kalbos katedros docentės, 1965 m. – nusipelniusios mokytojos garbės vardai.

Pedagogė buvo ilgametė studentų pedagoginės praktikos vadovė. Daugelį metų gilinosi į lietuvių kalbos morfologiją ir akcentologiją, sangrąžinių veiksmažodžių darybos, reikšmės ir vartojimo klausimus, šia tema paskelbė vertingų mokslinių straipsnių. Turėjo puikią atmintį, paskaitoms jai nereikėdavo jokių užrašų. Taikydama apgalvotą ir išradingą individualaus darbo su studentu metodiką, sugebėdavo išmokyti kiekvieną.

Bernadišienė – viena iš akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ antro tomo (1971 m.) autorių. Jame paskelbė apibendrintą dabartinės lietuvių kalbos sangrąžinių veiksmažodžių tyrimo medžiagą, už kurią išsamesnės nėra iki šiol. Parašė mokomąją knygą „Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo pagrindai“, kurioje atsiskleidžia autorės erudicija ir pedagoginio metodo išradingumas. Knyga pakartotinai išleista 2003 m. Daug metų buvo rengiamo „Lietuvių kalbos žodyno“ konsultantė.

Nežinia, ar Bernadišienė buvo tikinti, bet atvirai į bažnyčią nevaikščiojo.  Tačiau ji sutiko slapta talkininkauti, leidžiant Mišiolus. Ilgai net šeima nežinojo, ką ji iki išnaktų veikia. Tikrindama Mišiolų kirčiavimą ir korektūras, akcentologė peržiūrėjo 10 knygų, taip pat  dar vienuolės L. Vanagaitės paruoštas „Dievo Tautos liturgines valandas“.

Kartu su kolegomis Bernadišienė rašė straipsnį apie kalbininkę E. Mikalauskaitę, recenzijas A. Laigonaitės vadovėliui “Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“.

Nors nebuvo aktyvi visuomenininkė, jaunystėje Petronėlė užsiėmė ir tokia veikla. Buvo skautė. Panevėžyje buvo išrinkta karininkų žmonų draugovės „Birutė“ pirmininke, organizavo ekskursiją į atgautą Vilnių.

Petronėlė Bernadišienė išsiskyrė darbštumu, stropumu, punktualumu, reiklumu, tolerancija, erudicija, vidine kultūra, sąžiningumu. Kartu buvo švelni ir gera, maloni, jautri kitų nelaimei. Visada rami ir santūri, pasitempusi. Turėjo jumoro jausmą. Aukšta, tiesi, liekna, šviesių plaukų ir mėlynų akių gražuolė, bet rengėsi kukliai. Nemėgo fotografuotis. Namuose buvo sukaupusi didelę biblioteką. Buvo drąsi. Tarybiniais metais studentams atnešdavo žurnalų, knygų, leistų Nepriklausomoje Lietuvoje, pirmųjų leidimų. Duodavo jiems paskaityti, pasitikėdavo. Tarpininkaujant S. Nėriai, 1945 m. LTSR AT prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui įteikė raštą, ginantį, gerai charakterizuojantį buvusį Utenos gimnazijos direktorių, partizanų vadą Joną Jasinevičių, kaltinamą dirbus vokiečių okupacijos metais. O jos pačios brolis Jurgis, sesuo Magdalena su šeima tais metais buvo suimti ir ištremti. Broliui Kazimierui pasisekė pasislėpti. Skaudžiai išgyveno Jurgio mirtį lageryje 1947 m.

1963 m. sūnų Rimvydą, gabų, guvų, linksmą studentą, peiliu į širdį nudūrė bendrakursis, žymių politinių darbuotojų sūnus... Petronėlė žudiko teisme pasakė kalbą, bet po to pateko į ligoninę. Visą likusį gyvenimą rengėsi juodai. Antrasis sūnus tapo gydytoju psichiatru.

 Mirė 1993 m. liepos 24 d.,  palaidota Antakalnio Saulės kapinėse.

Bibliografija:

• Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo pagrindai. – V.: VVU, 1973.- 106 p.
• Sangrąžiniai veiksmažodžiai // Lietuvių kalbos gramatika/Lietuvos TSR Mokslų akademija. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. - V.: Mintis, 1965-1976. T. 2, Morfologija, 1971, p. 186-189.
• Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sangrąžiniai veiksmažodžiai, turintieji savaiminę reikšmę //LTSR Aukštųjų mokyklų Mokslo darbai: Kalbotyra.- 1962. T. IV, p. 43-69.
• Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sangrąžinių veiksmažodžių semantinės funkcijos//LTSR Aukštųjų mokyklų Mokslo darbai: Istorija ir filologija.- 1957. T. 3, p. 175-202.
• Padėties ir vidinės būsenos kitimo reikšmės: sangrąžiniai veiksmažodžiai dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje //LTSR Aukštųjų mokyklų Mokslo darbai: Lietuvių kalba ir literatūra.- 1959. T. 8, p. 5-30.

Šaltiniai:

• Bikulčienė P. Drotvinas V. Petronėlė Bernadišienė //Gimtoji kalba.- 1990, nr. 4, p. 26-27.
• Kutkevičius V. Docentė iš Geišių kaimo.// Kauno kraštas. – 1995, ?, p. 8.
• Kuzavinis K. Apie autorę// Bernadišienė P. Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo pagrindai.- V.: Gimtasis žodis, 2003, p. 87.
• Vitkauskienė I. Petronėlės Bernadišienės gyvenimas ir pedagoginė veikla: Diplominis darbas/VPU. Lietuvių kalbotyros katedra.- V., 1996.- 108 p.
• Nuotrauka [žiūrėta 2022-09-20]. Prieiga per internetą: https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/leu-lf-70/item/6821

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1890 02 03 – 1947 03 28)

Jurgis Byla – karo veikėjas, pulkininkas, teisininkas, lietuvių spaudos, visuomenės ir politikos veikėjas. Krašto apsaugos viceministras, tribunolo teisėjas.

Jurgis Byla gimė 1890 m. vasario 3 d. sausio 20 d. Geišių kaime Jurbarko valsč., ūkininkų Jurgio ir Onos Bylų šeimoje. Iš keturiolikos užaugo tik penki vaikai – du broliai ir trys seserys. Visi nors kiek leisti į mokslus. Sesuo Petronėlė tapo žymia pedagoge, kalbininke. Kazimieras liko kaime, jį traukė žemė. Ilgus metus buvo renkamas kaimo seniūnu. Tėvai buvo raštingi, tėvas mėgo skaityti. Namuose 1917 m. atidaryta pradinė mokykla. Joje buvo suorganizuoti chorai, vykdavo vaidinimai įvairūs vakarai ir gegužinės.

Baigė Skirsnemunės pradžios mokyklą. Toliau mokėsi Palangos progimnazijoje, kur nesunkiai gaudavo lietuviškų knygų. Ketverius metus mokėsi gubernijos centre - Kauno gimnazijoje. Čia virė vis aktyvesnis politinis gyvenimas. Jurgis pradėjo domėtis socialinės nelygybės klausimais. 1909-1914 m. studijavo Petrapilio universitete, dalyvavo studentų veikloje. 1913 m. už politinę veiklą net buvo nuteistas 15 dienų kalėti. Susipažino su teatro mokyklos studentu kraštiečiu K. Glinskiu. Studentiškomis vasaromis Byla nesyk dalyvavo Glinskio režisuotuose spektakliuose Jurbarke.

Per I pasaulinį karą 1914-1917 m. – Rusijos imperijos kariuomenės karininkas. Prisidėjo prie lietuvių karių tautinio sąjūdžio, Rusijoje prasidėjusio po 1917 m. vasario revoliucijos. Lietuviai kariai organizavo suvažiavimus, reikalavo kurti tautinius pulkus, nepriklausomybės Lietuvai. Priklausė Petrogrado įgulos lietuvių karių sąjungai, buvo jos įstatų rengimo komisijoje.

1919-1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo Generalinio štabo vietinės kariuomenės dalies viršininkas, vėliau – teisininkas. 1919 m. – brigados vadas. 1920-1922 m. Krašto apsaugos ministro padėjėjas, 1924-1926 m. – karo prokuroras. 1926 m. gavo pulkininko laipsnį. 1926-1933 m. Kauno apygardos teismo prokuroras, 1933-1940 m. – Vyriausiojo tribunolo teisėjas. 1936-1940 m. – Valstybės tarybos narys. 1934 m. parengė rinkinį „Vyriausiojo tribunolo 1924-1933 m. visuotinių susirinkimų nutarimai“. Aktyviai pridėjo prie kai kurių įstatymų leidimo, tobulinimo, vertimo iš kitų kalbų. Kūrė lietuviškus teisės terminus.

1926 m. Lietuvos universitete baigė teisės mokslus, apgynęs diplominį darbą „Lietuvos karo teismų sutvarkymo pamatiniai dėsniai“.

Nuo 1907 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, dalyvavo kuopelės veikloje. 1917 m.  dalyvavo Rusijos lietuvių seime ir jo pavestas, drauge su kitais atstovavo Lietuvai pavergtųjų tautų kongrese Kijeve.

1927  metais mirė tėvas. 1934 m. mirė motina.

Rengė spaudai įvairius profesinius leidinius: „Baudžiamojo proceso įstatymų“ vertimą į lietuvių kalbą, Vyriausiojo Tribunolo baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų ir visuotinių susirinkimų nutarimų rinkinius. Bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose: „Socialdemokratas“, „Mūsų žinynas“, „Kardas“, „Lietuvos aidas“ „Lietuvos žinios“. 1933-1940 m. redagavo žurnalą „Teisė“.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. atleistas iš Valstybės tarybos. 1941-1944 vokiečių okupacijos metais  dirbo advokatu.

1927-1933 m. materialiai rėmė universitete studijuojančią seserį Petronėlę, samdė jai vokiečių kalbos mokytoją. Sesuo baigė Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių. Ištekėjo už Lietuvos karininko. Parvažiavęs tėviškėn, negailėdavo teisinių ar kitokių patarimų kaimynams. Labai nemėgo suktų žmonių, su tokiais kalba greit pasibaigdavo.

Karo pabaigoje susirinkę tėviškėje, Bylos tarėsi: likti, ar išvykti. Broliui Kazimierui pareiškus, kad jis liks, pasilikti apsisprendė ir kiti.

Grįžęs į Vilnių, Jurgis Byla 1944 m. suimtas, 1946 m. LTSR Aukščiausiojo teismo nuteistas ir išvežtas į Uchtos lagerį. Sesuo Magdalena su šeima tais metais taip pat ištremti. Broliui Kazimierui pasisekė pasislėpti.

Jurgis buvo labai sąžiningas, mandagus, drąsus, tikras demokratas. Namų šeimininkės vadindavo jį angelu.

Mirė 1947 m. kovo 28 d. Uchtos lageryje, Komijoje.  Ten liko ir jo palaikai. O Skirsnemunės kapinėse, šalia tėvų yra simbolinis Jurgio Bylos kapas.

Įvertinimas:

• 1928 m. LDK Gedimino III laipsnio ordinas

Įamžinimas:

• Simbolinis kapas Skirsnemunės katalikų kapinėse

Pavardė įrašyta Rotulių k. Pavasarininkų aikštelės viršuje prie skulptūrinio kryžiaus „Okupantų aukoms“ esančioje lentoje (1992 m.)

Šaltiniai:

• Karopčikienė D. Šviesa Lietuvai sklido iš Geišių ūkininkų šeimos// Šviesa.- 2021, spal. 9, p. 6-7.
• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Jurbarkas 2009.- K.: UAB Neolitas, 2009.- p. 83.
• Kutkevičius V. Kovojęs už teisingumą, žuvo beteisis// Šviesa.- 2000, vas. 2.
• Lekutis V. Teisininkui Jurgiui Bylai – 125 // Mūsų laikas.- 2015, saus. 30, p. 10.
• Nuotrauka // Lietuvių enciklopedija.- Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953- T. 2 ,1954, p. 507.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1933 06 13 – 2011 02 04)

Vytautas Antanas Čepliauskas – socialinių mokslų daktaras, dirigentas, chorvedys, muzikologas, muzikantas, dainų autorius, pedagogas, rašytojas – poetas ir prozininkas, publicistas, vertėjas, fotografas, dailininkas, stalius, tenisininkas, šachmatininkas, tremtinys.

Vytautas Antanas Čepliauskas gimė 1933 m. birželio 13 d. Greičių kaime Jurbarko valsč. Buvo trečias berniukas Jono ir Monikos šeimoje. Muzika domėjosi nuo pat mažens. Visa šeima buvo balsinga, o dainoms ir giesmėms vadovaudavo motina.
1937 m. šeima išsikėlė į Anulyno kaimą Raseinių valsčiuje. Vytautas mokėsi Šarkių pradinėje mokykloje, paskui – Raseinių gimnazijoje. Čia pamilo literatūrą, bet ypač stiprų įspūdį padarė Pupų Dėdės koncertas, uždegęs troškimu įsigyti armoniką ir eiliuoti daineles. Savarankiškai slapta išmokęs, su broliu grodavo vakarėliuose ir vestuvėse.
1949 m. su tėvais ištremtas į Biriusinsko gyvenvietę Taišeto rajone, Irkutsko srityje. Išsivežė ir armoniką, muzika labai pagelbėjo Sibire.
Tremtiniai dirbo taigoje, Sujeticho medžių apdirbimo kombinate. 1952–1956 m. V. Čepliauskas vadovavo lietuvių tremtinių chorui, mokytojavo vidurinėje mokykloje, dalyvavo saviveikloje.
Jaunuolis su mama 1956 m. grįžo į Lietuvą. Tėvas tais pačiais metais mirė, nesulaukęs leidimo grįžti. Vytautas pats sukalė karstą ir kryžių. Tėvo palaikus su broliu parsivežė 1990 m.
1956–1960 m. Čepliauskas choro dirigavimo mokėsi Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Mokyklą baigęs su pagyrimu, 1960–1964 m. choro dirigavimo studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje. Ją baigė 1964 m. Studijuodamas mokytojavo ir vadovavo chorams Vilniaus 7-ojoje ir 15-ojoje vidurinėse mokyklose. 1981 m. baigė Kauno politechnikos universiteto Oratorinio meno fakultetą. 1989 m. apsigynė edukologijos mokslų daktaro kandidatinę disertaciją.
1964–1968 m. dėstė Semipalatinsko muzikos mokykloje. Buvo Semipalatinsko miesto kazachų akademinio choro vadovu, tapo Karagandoje vykusio Kazachijos chorų konkurso laureatu. Taip pat vadovavo vokiečių chorui ir 11-osios vidurinės mokyklos vaikų chorui. Jo darbas įvertintas medaliu.
1968 m. tapo Kauno J. Naujalio vidurinės meno mokyklos (dabar gimnazija) choro dirigavimo ir teorinių disciplinų dėstytoju. 1969–1977 m. Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos (dabar konservatorija) dėstytojas. 1992–1993 m. dirbo Lietuvos mokytojų kvalifikacijos instituto Estetinio ugdymo katedros vedėju. 1995–1997 m. – Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto Muzikos pedagogikos katedros vyr. asistentas. Nuo 1986 m. dirbo J. Naujalio muzikos gimnazijos vaikų choro vadovu, koncertavo Baltarusijoje, Lenkijoje. Dirigavo dainų šventėse Šakiuose, Jonavoje, Kaune. Buvo įvertintas kaip vienas geriausių dainų šventės dirigentas. Nuo 1978 m. bendradarbiavo su enciklopediniais leidiniais, rašė jiems straipsnius.
V. Čepliauskas vienas pirmųjų Lietuvoje pritaikė programuotą mokymą harmonijos pamokose, sudarė harmonijos scenarijų kompiuteriui, praktiškai išbandė ir daktaro disertacijoje moksliškai apibendrino moksleivių kūrybinių mokėjimų ugdymą harmonijos ir elementariosios muzikos teorijos pamokose. Parengė mokymo priemonių mokykloms. Parašė netoli dviejų šimtų mokslinių straipsnių, publikuotų „Menotyroje“, „Pedagogikoje“, „Muzikos baruose“ ir kt. Sukūrė dainų, su bendraautoriais sudarė dainų rinkinius „Dainos vaikų chorui“ (1993) ir „Harmonizuotos lietuvių liaudies dainos vaikų chorui“ (1998). Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose.
1968 m. įsteigė mišrų Kauno „Drobės“ fabriko chorą ir pora metų jam vadovavo. 1970 m. įsteigė Kauno siuvimo fabriko mišrų chorą „Mada“, jam vadovavo iki 1984 m. Su šiuo choru nemažai koncertavo TSRS respublikose ir užsienyje. Kai jau nebedirbo, eidavo pagiedoti į šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios chorą, skambiu savo tenoru papuošdavo ir mišias, ir koncertus.
Penkiolikmetis Vytautas pradėjo rašyti eilėraščius. Jie patekdavo į mokyklos sienlaikraščius, „Lietuvos pionierių“. Sibire įskųstas, prižiūrint saugumiečiui, turėjo pats suplėšyti ir sudeginti kelis jų prirašytus sąsiuvinius... Po to ilgai rašyti bijojo. Parašydavo – ir sunaikindavo... Respublikinėje spaudoje debiutavo 1991 m. Pirmoji eilėraščių knygelė, pasirodė jau laisvoje Lietuvoje, pogrindinėje spaustuvėje „ab“. Knygelė turėjo pasisekimą, tai rašytojo plunksna nesustojo – pasipylė romanai, apysakos, knygelės vaikams, esė. Kūryba – mokslinė ir grožinė - buvo publikuojama „Poezijos pavasaryje“, periodikoje: „Dienovidyje“, „XXI amžiuje“, „Kauno dienoje“, „Literatūroje ir mene“, „Logos“, „Menotyroje“, „Naujajame židinyje-Aiduose“, „Nemune“. 1995 m. straipsnis „Gerbk savo tėvą ir motiną“ įvertintas trečiąja JAV (Čikaga) žurnalo „Laiškai lietuviams“ premija. Romano „Ražienos“ pirmoji dalis premijuota Dr. K. Girniaus fondo premija. Romanas „Nė mirksnio ryžtis" įvertintas pirmąja „Draugo" dienraščio konkurso premija. Aprašė ne vieną iki tol lietuvių literatūroje neliestą temą. Knygose pasakojama apie pokarį, laisvės kovas, tremtį. Romanai didele dalimi autobiografiški. Iš rusų kalbos yra išvertęs A. Achmatovos, J. Brodskio eilėraščių.
1999 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, priklausė Lietuvos muzikologų sąjungai.
Vytautas turėjo ir daugiau pomėgių, kai ko nors imdavosi, tai pasinerdavo visa galva. Po dešimt metų atidavė stalo tenisui, šachmatams, boksui, sambai, fotografijai, dailei. Buvo profesionalus stalius. Visose šiose srityse turėjo pasiekimų.
Artimai bendravo su JAV rašytoja Petronėle Orintaite, poetu Robertu Keturakiu.
Vedė odontologę Ramutę, kurią visi pažinojusieji apibūdino kaip nepaprasto gerumo žmogų. Vytautas taip pat sugebėdavo žmonėse įžvelgti gerąsias savybes. Dukra Šviesė pasaulyje žinoma pianistė virtuozė, šopenistė.
Mirė 2011 m. vasario 4 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Bibliografija:

• Harmonijos konspektai.–K.: Kauno J. Naujalio vid. meno m-kla,1973.
• Harmonijos programuotos apklausos kortelės. – K.: [Kauno J. Naujalio vid. meno m-kla], 1975.
• Harmonijos uždaviniai/ Vytautas Čepliauskas, Vaclovas Paketūras. – K.: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, 1978.
• Kūrybinių mokėjimų ugdymas elementariosios muzikos teorijos ir harmonijos mokymo procese vidurinėje spec. Mokykloje: Daktaro disertacija./ Rankraštis. – V.: Vilniaus universitetas, 1989.
• Задачи по гармонии: (учебное пособие) = Harmonijos uždaviniai / Вацловас Пакетурас, Витаутас Чяпляускас. Изд. 2-е, перераб. и доп. - K.: Издательско-редакционный
• совет Министерства высшего и среднего специального образования Литовской ССР, 1984.
• Развитие творческих умений в процессе обучения элементарной теории музыки и гармонии в средней специальной музыкальной школе. – B.: [Вильнюсский государственный университет им. В. Капсукаса], 1989.
• Grožinė literatūra
• Atsiverk į mane; eilėraščiai. – K.: Naujasis lankas, 2001.
• Irmė: apysaka, novelės, baladė, apsakymai. – K.: Naujasis lankas, 2009.
• Įklimpęs laikas: poezija. – K.: ab, [1989].
• Įklimpęs laikas: poezija.- K.: ab, 1993.
• Kitu kampu: esė.- –K.: Naujasis lankas, 2003.
• Mirta: [apsakymai vaikams]. – K.: Naujasis lankas, 2001.
• Nė mirksnio ryžtis: romanas. – K.: Naujasis lankas, 2008.
• Nė mirksnio ryžtis: romanas. – V.:LAB, 2010.- 1 garso diskas.
• Pokalbiai: laiškai/ Petronėlė Orintaitė, Vytautas Čepliauskas. – K.: Atmintis, 2000.
• Ražienos. – K.: Naujasis lankas,
• D. I Vieškelių aidas. – 1997.
• D. II Lemties glėbyje. – 1998.
• D. III Nužydėjęs skausmas. – 2000.
• Ripsikė: [apsakymai vaikams]. – K.: Judex, 1999.
• Sonetų vainikas Dariui ir Girėnui. – K.: Naujasis lankas, 2005.

Įvertinimas:

• 1975 m. Kultūros žymūno ženklas
• 1995 m. III-ioji premija žurnalo „Laiškai lietuviams“ skelbtame straipsnių konkurse (JAV, Čikaga).
• 1996 m. Antroji premija Dr. Kazio Griniaus fondo romanų konkurse (JAV, Montgomeris).
• 2008 m. Kauno miesto savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklas už nuopelnus Kauno miestui.
• 2008 m. Pirmoji premija Čikagos dienraščio „Draugas“ romanų konkurse.
• 2009 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis

Šaltiniai:

• Bukelienė E. Atkaklusis tremtinys// Literatūra ir menas. – 1997, liep. 19, p. 5.
• Čepliauskas V. Muzikos palytėtas//Nemunas. – 2007, liep.19-rugpj. 1, p. 20.
• Kliukienė R. Ateinu kaip pas savus// Šviesa. – 2001, gruod. 5, p. 5.
• Pakalbėkim apie gyvenimą: Rašytojų Vytauto Čepliausko ir Roberto Keturakio pokalbis// XXI amžius. – 2003, geg. 14, p. 3.
• Vytauto Čepliausko keliais// Vyliūtė J., Kirdienė G. Lietuviai ir muzika Sibire. – V.: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2013. – p. 240–250.
• Čepliauskas Vytautas [žiūrėta 2023-05-08]. Prieiga per internetą: https://rasytojai.lt/rasytojai /cepliauskas-vytautas/
• Vytautas Čepliauskas [žiūrėta 2023-05-08]. Prieiga per internetą: https://www.rasyk.lt/rasytojai/vytautas-cepliauskas.html
• Vytautas Čepliauskas pokalbis [žiūrėta 2006-10-02]. Prieiga per internetą: http://www.rasytojai.lt/writers.php?id=&jaunieji=0&sritis=rasytojai

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

Daiva Angelė Digaitytė – pedagogė, žurnalistė, literatė, redaktorė, leidėja, visuomenininkė.
Daiva Angelė Digaitytė gimė Paupio kaime Raseinių rajone, bajoriško kraujo turinčioje keturių vaikų šeimoje. Vėliau tėvai persikėlė į Jurbarko rajoną, gyveno Pasnietalio bei Žindaičių kaimuose. Iki septintos klasės Daiva mokėsi Stakių aštuonmetėje, o vėliau Jurbarko I-ojoje vidurinėje mokykloje. 2000 m. baigė Šiaulių pedagoginį universitetą.m., motinystės atostogų metu, tris mėnesius dirbo Jurbarko televizijoje. Žymiųjų Sausio įvykių metu, pranešinėjo naujienas iš Vilniaus per vietinį radiją.  Kiek vėliau dirbo pedagoginį darbą, Šiaulių televizijoje, rašė laikraščiams „Laikas“, „Šiaulių kraštas“. 
2006-2010 m., sesers – tekstilininkės Gražinos Kriaunevičienės paskatinta ėmėsi papuošalų ir kitų aksesuarų siuvimo amato. 2010 m. išvyko pusmečiui padirbėti į Vokietiją.Grįžusi iš ten, dirbo Plungės laikraštyje „Žemaitis“, bet po pusmečio ir vėl išvyko į Vokietiją, kur likosi kurti naują gyvenimą svečioje šalyje. Gyvendama Vokietijoje, Daiva Angelė rašė dienraščiui „Lietuvos rytas“. 2018 m. gruodį įsteigė internetinio laikraščio „Vokietijos lietuvis“ leidyklą. Pradžioje tai buvo tik socialinio tinklapio „Facebook“  puslapis, kuris ilgainiui peraugo į internetinę svetaine, kurią ji kūrė kartu su kitais dviem tautiečiais. Norėdama likti nepriklausoma, jos atsisakė bendradarbiavimo ir sukūrė savo atskirą puslapį, kuriame publikavo straipsnius apie Vokietijos lietuviams aktualius dalykus, taip pat Lietuvos bei Žemaitijos istorijos temomis – apie partizanus, karininkus, menininkus ir kt.
2022 m. Daiva Angelė įkūrė knygų leidyklą nekomercinių knygų leidybai, kurioje dirbo redaktore. 2013 m. pavasarį, Liudvigshafeno V. Hako šiuolaikinio meno muziejaus sodelyje. Daiva Angelė įrengė ir puoselėjo lietuvišką gėlių darželį, papuoštą baltais ir trispalviais akmenėliais, apjuostą rūtomis ir atnaujinamą pagal sezonus. 
2016 m. Daiva Angelė Digaitytė Liudvigshafene įkūrė Reino-Nekaro regiono vokiečių ir lietuvių draugiją, kuriai vadovavo pati. Iki 2018 m. ji organizavo Lietuvių kultūros festivalius ir kitas šventes, kuriose ne kartą dalyvavo ir jurbarkiečiai. Ji yra nuolatinė edukatorė Vasario 16-osios gimnazijoje organizuojamose lituanistinėse vaikų stovyklose. Miesto bibliotekai kasmet dovanoja lietuviškų knygų. 2018 m. buvo viena iš Alternatyvios pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų. Šiandien ji VšĮ „Žemaitijos paveldas“ atstovė Vokietijoje. Vokietijos lietuvių bendruomenės Romuvos apylinkės valdybos sekretorė. Dar gyvendama Laukuvoje ji įkūrė asociaciją „Laukuviečiai“, kuriai pati vadovauja. Daiva Angelė padeda vokiečių kalbos nemokantiems tautiečiams tvarkytis dokumentus, deklaruoti pajamas, bendrauti su įvairiomis įstaigomis, vertėjauja.

Užaugino du vaikus.

Bibliografija:

• Katė: novelė [žiūrėta 2022-05-03]//https://vokietijoslietuvis.press/index.php/2021/03/04/kate
• Brazauskas J. Legendinė „Konrado“ kavinė. Istorinė apybraiža apie tarpukario Kauno bohemą/Redaktorė Daiva Angelė Digaitytė. – Vokietija: Vokietijos lietuvis, 2022.- 156 p.
• Ivanauskas D. Eilėraščiai/Redaktorė Angelė Digaitytė.- Hambriukenas: Vokietijos lietuvis, 2021.- 60 p.

Šaltiniai:

• Digaitytė D. A. Kuriama alternatyva Pasaulio lietuvių bendruomenei [žiūrėta 2022-05-03]// https://vokietijoslietuvis.press/index.php/2021/05/03/kuriama-alternatyva-pasaulio-lietuviu-bendruomenei/
• Digaitytė D. A. Lietuvos kvapą atpažinsi visur [žiūrėta 2022-04-11]//https://lietuve.lt/lietuvos-kvapa-atpazinsi-visur/
• Digaitytė D. A. Vokietija. Lietuviškas gėlių darželis Liudvigsahafene [žiūrėta 2022-04-11] //https://lietuve.lt/vokietija- lietuviskas-geliu-darzelis-liudvigsahafene/
• Digaitytė D. A. Vokietija. Liudvigshafene prie Reino pirmąkart skambėjo lietuvių liaudies muzika. [interaktyvus. Žiūrėta 2022-04-12] https://lietuve.lt/vokietija-liudvigshafene-prie-reino-pirmakart-skambejo-lietuviu-liaudies-muzika/
• Digaitytė D. A. Vokietijoje antrąkart surengtas Lietuvių kultūros festivalis [žiūrėta 2022-05-03]// lietuve.lt/vokietijoje-antrakart-surengtas-lietuviu-kulturos-festivalis
• A. Digaitytės atsakymai į J. Korsakaitės klausimus/ Rankraštis, 2022.- 3 p.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1942 04 10 – 2024 03 25)

Danutė Dirginčiutė-Tamulienė – solistė (mecosopranas), viena žymiausių Lietuvos operetės dainininkių, ilgametė Kauno muzikinio teatro primadona.

Danutė Dirginčiutė-Tamulienė gimė 1942 m. balandžio 10 d. Buitkiškių kaime Eržvilko valsč. Turėjo seserį Valeriją, taip pat gražiabalsę. Po karo Dirginčiai, už kitus stambesni ūkininkaį, išbuožinti, o tėvas įkalintas Šilutės kalėjime. Grįžo iš jo be sveikatos, dvylika metų sirguliavo ir anksti mirė. Motina dukras užaugino beveik viena. Onkologine liga sirgusią mamą, jau dirbdama teatre, Danutė slaugė pati.

1949 - 1959 m. būsima dainininkė mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje. Ją baigusi, pavėlavo pateikti dokumentus į medicinos mokyklą, todėl įstojo į Kauno ekonomikos technikumą. 1961 m. pradėjo dirbti Skaudvilėje, statistikos inspekcijoje. Paraginta kultūros namų meno vadovo Kazimiero Liekio, 1963 m. ryžosi stoti į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą. Studijavo solinį dainavimą Apseliomo Barniškio klasėje. Trečiajame kurse pastebėta maestro Gedimino Šmito, praėjusi teatro komisiją, 1966 m. pradėjo dirbti Kauno muzikiniame teatre. Debiutavo Floros vaidmeniu G. Verdžio operoje „Traviata“.

Estų režisierius Paulas Miagi, pamatęs Danutės debiutą, patikėjo jai pagrindinį grafienės Cedlau vaidmenį J. Strauso operetėje „Vienos kraujas“. Jaunoji dainininkė ne tik triumfavo šiame vaidmenyje, bet ir užsitikrino sau ilgametį aristokratiškų personažų tęstinumą. Dirbdama iki 2008 m., Dirginčiutė teatre sukūrė virš penkiasdešimt pagrindinių vaidmenų, daugiausia – operetėse, miuzikluose. Žavėjo publiką savo gracija ir šviesiu balsu, švytinčia šypsena. Danutė viena iš nedaugelio atitiko visus operetės žanro keliamus reikalavimus – buvo ne tik gražaus ir stipraus, puikiai valdomo balso, bet ir raiškios dikcijos, ekspresyviai ir natūraliai vaidino, plastiškai šoko. „Laukiniu deimantu“ artimųjų vadinta artistė, operetės žanrą pakylėjo į aukštesnį meninį lygį. Jos sceninis duetas su partneriu Mykolu Rekiu buvo vadinamas „auksiniu“, susilaukė palankiausių įvertinimų tiek iš profesionalių muzikos kritikų, tiek iš operetės gerbėjų. Statant „Viktoriją“, primadona iškovojo loginį operetės finalą, tuo įvesdama realizmo ir padarydama perversmą šio žanro pastatymų tradicijoje. D. Dirginčiutė buvo besąlygiškai atsidavusi scenai, labai daug dirbo. Teatras jai buvo ir darbas, ir laisvalaikis, ir hobis. Buitis visada buvo atidedama į šalį.

Solistė su teatro kolektyvu koncertuodavo įvairiuose Lietuvos miestuose, o atgavus Nepriklausomybę, pasirodė užsienio scenose, kur taip pat palankiai įvertinta.

 Danutė Dirginčiutė buvo tvirta asmenybė. Pati siuvosi, mezgėsi rūbus. Augino gėles, mokėjo visus ūkio darbus ir jų nesibaidė, nemėgo tik valgio gaminimo. Ją traukė kaimas, gamtos grožis.

1967 m. ištekėjo už muzikanto, tautodailininko Albino Tamulio, ilgus metus tame pačiame teatre grojusio orkestre valtorna. Užaugino dukrą Aureliją, taip pat pasukusią aktorystės keliu. 1924 m. kovo 25 d., po ilgos ligos, Danutė Dirginčiūtė mirė Kaune. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.

Sukurti vaidmenys:

• Flora Bervua G. Verdi operoje „Traviata“ (1966).
• Žmona B. Gorbulskio operetėje „Trys vakarai“ (1967).
• Bjanka – C. Porterio miuzikle „Bučiuok mane, Keit“ (1968).
• Grafienė Cedlau J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“ (1968).
• Gvendolina – G. Natšinskio miuzikle „Mano draugas Bemberis“ (1969).
• Sveta – A. Doluchanian miuzikle „Grožio konkursas“ (1969).
• Miranda – B. Gorbulskio miuzikle „Don Žuanas arba meilė geometrijai“ (1969).
• Hana Glavari – F. Leharo operetėje „Linksmoji našlė (1970, 1988).
• Panelė – K. Zelerio operetėje „Paukščių pardavėjas“ (1970).
• Irena – D. Hermano miuzikle „Hello Dolly“ (1971).
• Karalienė Madlen – T. Dobržanskio operetėje „Karaliaus ložė“ (1971).
• Mergelė – A. Dvoržako operoje „Undinė“ (1972).
• Vera – A. Ešpajaus miuzikle „Dėmesio, filmuojam! (1972).
• Ema – F. Leserio miuzikle „Kur Čarlis?” (1973).
• Mergelė – A. Belazaro operoje „Kupriukas muzikantas“ (1973).
• Odetė Darimon – E. Kalmano operetėje „Bajaderė“ (1973.)
• Princesė – P. Abrahamo operetėje „Havajų gėlė“ (1974).
• Ninon – E. Kalmano operetėje „Monmartro žibuoklė“ (1975).
• Serpoleta – Roberto Planketo operetėje „Kornevilio varpai“ (1975).
• Marcelė – Algimanto Bražinsko miuzikle „Pagramančio šnekučiai“ (1976).
• Safi – J. Strauso operetėje „Čigonų baronas“ (1976).
• Katarina – V. Šebalino operoje „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1977).
• Beatričė – G. Goberniko miuzikle „Meile nežaidžiama“ (1978).
• Silva – E. Kalmano operetėje „Silva“ (1978, 1992).
• Violeta – J. Strauso operetėje „Linksmasis karas“ (1979).
• Gedė – F. Leserio miuzikle „Kaip daryti karjerą“ (1980).
• Santuca – P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“ (1980).
• Kirpėja – B. Gorbulskio miuzikle „Adomas nenori būti Adomu“ (1981).
• Olia – A. Kolkerio miuzikle „Romanas vasarvietėj“ (1981).
• Ji – R. Raselo miuzikle „Vėžlio diena“ (1983)            
• Grafaitė Marica I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“ (1984).
• Andželė Didje – F. Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“ (1985).
• Eliza Dulitl – F. Loewe miuzikle „Mano puikioji ledi“ (1986).
• Ema – G. Cabadz miuzikle „Mano pamišėlis brolis“ (1987).
• Žiogas – V. Kuprevičiaus operoje – balete vaikams „Žiogas ir skruzdės“ (1989).
• Madlena – P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“ (1990).
• Fedora – E. Kalmano operetėje „Cirko princesė“ (1995).
• Viktorija - P. Abrahamo operetėje „Viktorija“ (1996).
• Venera – J. Ofenbacho operetėje „Orfėjas pragare“ (1997).
• Elza Šrėder – R. Rodgers miuzikle „Muzikos garsai“ (1998).
• Grafienė – U. Giordan operoje „Andrė Šenjė“ (1999)
• Baronienė – F. Leharo operetėje „Šypsenų šalis“ (2000).
• Suzi Koko – F. Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas" (2002).
• Panelė Renė – G. Kuprevičiaus Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“ (2003).
• Kunigaikštienė Kudenštain – E. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“ (2006).

Vaizdo įrašai:

• Štrauso operetė „Vienos kraujas“, nufilmuota 1982 m. Dirigentas S. Domarkas.
• Kalmano operetė „Grafaitė Marica“, nufilmuota 1988 m. Dirigentas S. Domarkas, režisierius V. Staknys.

Įvertinimas:

• 1973 m. Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros konkurso laureatė (už Odetės vaidmenį I. Kalmano operetėje „Bajaderė“).
• 1977 m. suteiktas prestižinis LTSR nusipelniusios artistės vardas.
• 1980 m. Lietuvos Kultūros ministerijos garbės raštas.
• 1980 m. Kauno miesto garbės raštas.
• 1984 m. Lietuvos teatro sąjungos garbės raštas už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“.
• 1985 m. Lietuvos Kultūros ministerijos garbės raštas.
• 1986 m. Kauno miesto garbės raštas.
• 1988 m. dar kartą - Lietuvos Teatro Sąjungos garbės raštas už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“.
• 1990 m. Lietuvos Kultūros ministerijos garbės raštas.
• 1990 m. Kauno miesto garbės raštas.
• 1997 m. pirmoji prestižinio „Kristoforo” prizo laureatė operetės nominacijoje už Viktorijos vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Viktorija“.
• 2007 m. pirmoji Kauno valstybinio muzikinio teatro auksinio garbės ženklo nominantė.                        2007 m. „Auksinis scenos kryžius“ už antraplanį Kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“.
• 2009 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.
• 2012 m. LR Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
• 2017 m. Kauno teatralų apdovanojimas „Padėkos Fortūna“.

Šaltiniai:

• Dainytė G. Gracingoji operetės primadona D. Dirginčiūtė [žiūrėta 2024-04-08]// Prieiga per internetą: https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/gracingoji-operetes-primadona-d-dirginciute-1071754
• Klimauskaitė D. Ar sunku būti primadona// Šeimininkė.- 1994, gruod. 14, p. 4.
• Klimauskaitė D. Operetės pakerėta// 7 meno dienos.- 2002, geg. 10, p. 2.
• Mirė Kauno valstybinio  muzikinio teatro solistė Danutė Dirginčiutė [žiūrėta 2024-03-26]// Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/mire-kauno-valstybinio-muzikinio-teatro-soliste-danute-dirginciute-1050-2213470
• Po sunkios ligos mirė operetės primadona Danutė Dirginčiutė Tamulienė [žiūrėta 2024-03-26]// Prieiga per internetą: https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/po-sunkios-ligos-mire-kauno-valstybinio-muzikinio-teatro-operetes-primadona-d-dirginciute-1166780
• Tamoševičienė S. Gėlių? Gal pora sunkvežimių...// Moteris.- 1997, nr. 3, p. 26-28.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2024 m.

(1928 09 18 – 2014 07 23)

Juozas Dobilaitis – kunigas jubiliatas monsinjoras.

Juozas Dobilaitis gimė 1928 m. rugsėjo 18 d. Vadžgirio k., Jurbarko vlsč., Raseinių apskr., mažažemio siuvėjo, trijų vaikų šeimoje. Mokėsi Vadžgirio pradinėje mokykloje, kurion priimtas iškart į antrą klasę. Vadžgirio gimnazijoje gabus jaunuolis peršoko penktąją klasę, paskui , 1940-1944 m. nesimokė, padėjo tėvams. Po karo baigė septintąją klasę ir toliau mokėsi Eržvilko gimnazijoje, kurią baigė 1949–aisiais. Nuo aštuonerių metų, kai priėmė pirmąją Komuniją, patarnaudavo šventoms Mišioms, pavaduodavo zakristijoną.

Į seminariją, sumažinus priimamųjų skaičių, neįstojo, todėl 1949–1950 metais dirbo pradinių klasių bei matematikos mokytoju Šiluvoje.

1950–1953 metais atliko karinę prievolę sovietinėje kariuomenėje, darbo batalione prie Suomių įlankos. Skirstė paštą, tvarkė biblioteką, buvo plakatų ir garbės lentų apipavidalintojas. Dar tarnaudamas įstojo į pedagoginį institutą, todėl paleistas kelis mėnesius anksčiau. Tačiau grįžęs įstojo į Kauno kunigų seminariją.

1958 m. kovo 23 d. Vadžgirio bažnyčioje įšventintas į kunigus. Jau po savaitės Raseiniuose sutuokė savo seserį. Brolis Antanas, slapstęsis nuo kariuomenės, 1945 m. buvo nušautas.

Jaunystėje tapė sakralinius paveikslus. Jubiliatas daug jėgų atidavė sielovados darbui, pastoracinei veiklai, jaunų žmonių rengimui sakramentams. Dirbo novatoriškai, rūpinosi kultūra. Aktyviai platino katalikišką spaudą, ją rėmė. Meilė spaudai, matyt, buvo iš vaikystės, kai Vadžgirio klebonas K. Rickus jam užsakydavo „Mūsų laikraštį“.

Kiek leido jėgos bei galimybės, kunigas rūpinosi ir gražino bažnyčias bei jų aplinką. Remontu ir statybomis užsiėmė Kulvoje, Skaistgiryje. Kapitaliai suremontuota Joniškio bažnyčia, pastatyta nauja klebonija. Atgavus nepriklausomybę, 1996 metais Joniškyje renovavo bažnyčiai sugrąžintą pastatą ir įkūrė krikščioniškus senelių globos namus „Santara”.

Kun. jubil. Mons. Juozo Dobilaičio  tarnystė:

1958-06-05    paskirtas Kauno šv. Juozapo parapijos altarista – vikaru, leidžiant toliau gilinti teologijos studijas.

1960-01-01    perkeltas laikinai eiti Kauno Prisikėlimo parapijos klebono pareigas.

1960-07-02    paskirtas Joniškio parapijos vikaru.

1960-11-10    - Kėdainių šv. Juozapo parapijos vikaras.

1961-04-17    paskirtas Kulvos bažnyčios klebonu.

1966-07-15   - Skaistgirio parapijos klebonas.

1979-07-10    paskirtas Joniškio ir Gasčiūnų parapijų klebonu ir Joniškio dekanu.

1979-09-03    atleistas iš buvusių pareigų ir paskirtas Gruzdžių parapijos klebonu.

1980-08-05    paskirtas Joniškio parapijos klebonu.

1986-05 20    pridėtos Gasčiūnų parapijos klebono pareigos.

1988-09-17    vėl paskirtas Joniškio dekanu.

1991-06-10    paliekant Joniškio parapijos klebonu, atleistas iš Gasčiūnų parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kriukų parapijos klebonu, kuriuo buvo iki 1991 m. spalio 16 d. ir vėl ta pati parapija jam priskirta nuo 1992 m. rugsėjo 14 d. iki 1994 m. gegužės 18 d.

1994-05-18    paliekant Joniškio parapijos klebonu, atleistas iš Kriukų parapijos klebono pareigų ir paskirtas Gasčiūnų parapijos klebonu.

2002-07-22    atleistas iš Joniškio ir Gasčiūnų parapijų klebono ir Joniškio dekano pareigų ir paskirtas Joniškio parapijos altarista.

Monsinjoras mirė 2014 m. liepos mėn. 23 d. Savo testamento paskutinėse eilutėse įrašė: „Dėkoju geradariams ir atsiprašau įžeistųjų bei nuskriaustųjų. Linkiu visiems Dievo palaimos ir gailestingumo“.

Palydėtas per tūkstančio parapijiečių, kunigas jubiliatas monsinjoras Juozas Dobilaitis palaidotas Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje.

 Įvertinimas:

• 1998 metais rugsėjo 1 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II kunigui suteikė garbingą monsinjoro vardą.
• 1998 m. birželio 17 d. Joniškio savivaldybės tarybos sprendimu, Už nuopelnus Joniškio parapijai, suteiktas Joniškio miesto garbės piliečio vardas.

Šaltiniai:

• 35 metus tarnavęs Joniškio žmonėms//XXI amžius.-2014, rugpj. 15 [elektroninis išteklius. Žiūrėta 2021-12-23]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2014/08/15/atmi_02.html
• Bacevičius R. Kunigystė jam visada buvo malonus patarnavimas žmonėms: [Pokalbis]// XXI amžius.- 2013, spal. 11 [interaktyvus. Žiūrėta 2021-12-23]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2013/10/11/susi_01.html
• a.a. kunigas jubiliatas Mons. Juozas Dobilaitis (1928-2014) [interaktyvus.   Žiūrėta 2021-12-23] . Prieiga per internetą: https://siauliuvyskupija.lt/a%C2%86a-kunigas-jubiliatas-mons-juozas-dobilaitis-1928-2014/

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kratotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1947 04 09)

Benas Fainšteinas gimė 1947 m. balandžio 9 d. Šimkaičiuose. 1961 m. baigė septynmetę Šimkaičių, o po to Vadžgirio vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Kūno kultūros institute, bet buvo   išmestas, kai sužinota apie tėvą – Lietuvos savanorį. Bandė studijuoti lietuvių literatūrą, bet nespėjo - buvo paimtas į kariuomenę. Po trejų metų tarnybos grįžęs namo jis   dirbo ir kartu mokėsi Kauno prekybos ir kulinarijos mokykloje, kurią baigė geriauisai iš visų ir gavo „raudoną“ diplomą. Vėliau Benas dirbo legendiniuose restoranuose:  „Baltijoje“, „Vakare“, „Trijose mergelėse“. Su žmona Zita Urbonavičiūte užaugino du sūnus.

 Sprogus Černobylio atominei elektrinei, Benas Fainšteinas, kaip savanoris, su savo sunkvežimiu, išvyko likviduoti avarijos padarinių. B. Fainšteinas priklauso Lietuvos   judėjimui „Černobylis“, publikuoja noveles šio judėjimo leidžiamame laikraštyje „Černobilietis“.
 Būdamas 28-rių, Benas susidomėjo daile, senovės istorija. Savarankiškai studijavo dailės istoriją, tapybos techniką, dažų sluoksnio technologiją. Tapė gamtoje, rengė savo   darbų parodas. 1994-1996 m. nauja koncepcija ir Beno išrasta technika (know-how) paremti darbai buvo eksponuojami daugelyje personalinių parodų.
Adata siuvinėti gobelenai, kurių menininkas sukūręs jau gal per tūkstantį, kasmet dalyvauja „Geriausio metų kūrinio“ parodose, jose užima pirmas vietas. Siuvinėja bare, laukdamas klientų, o paveikslus tapo namuose. Kūriniuose persipina dabarties ir praeities motyvai. Jais autorius gilinasi į žmogaus prigimties dvilypumą, iliuzijų bei filosofijos pasaulį. Naudodamas spalvų žaismą perteikia aistros ir gaivališkumo nuotaikas, kelia meilės ir laisvės idėjas.
1990 m. Fainšteinai Kaune atidarė pirmąjį privatų ir pirmąjį visą parą veikiantį restoraną „Mažasis Paryžius“, gyvuojantį iki šiol. Savininkas pats sukūrė interjerą. Restorano langus dengia jo gobelenai, sienas puošia paveikslai, o salėje stovi jo paties ištapyti stalai. Su Paryžiumi asocijuojasi restorano aplinka, bet ir savininko kuriama atmosfera: čia galima ir  intelektualiai pasikalbėti, pažaisti šaškėmis, pasiklausyti muzikos, pažiūrėti videofilmų. Baras „Mažasis Paryžius“ įtraukiamas į frankofonijos mėnesio renginių žemėlapį, į ekskursijų maršrutus Prancūzijos tema. Baras įvardijamas kaip „paskutinis bohemos bastionas Kaune“.
Beną Fainšteiną nuo jaunystės domino ir kiti dalykai: šokiai, muzika, literatūra. 1992 m. išleista jo poezijos ir prozos knygelė „Obelų šviesa“. Dar vieną knygelę „Beno pasakojimai“ - nedideliu tiražu išleido savilaidos būdu, o 2022 m. išėjo trečioji „Senojo Beno pasakojimai“. Publikuojasi ir periodinėje spaudoje, kartais pasirašydamas slapyvardžiu Kazimieras Skaistis („fain“ jidiš kalboje reiškia „skaistus“).

Bibliografija:

• Fainšteinas B. Obelų šviesa: (novelės, pasakos, eilėraščiai).-K.: H. Smilgio leidybos įmonė, 1992.- 80 p.
• Senojo Beno pasakojimai/[iliustruota Beno Fainšteino kūriniais; kūrinių reprodukcijos Aleno Fainšteino].- K.: Naujasis lankas, 2022.- 80 p., iliustr

Šaltiniai:

• Fainšteinas B. Kapinių sargo dukra// Černobylietis.-2018, saus.-vas., p. 6, 8, iliustr
• Mažasis Paryžius//Kaunas pilnas kultūros.- K., 2018, kov., p. 5-11.// Prieiga per internetą:https://issuu.com/kaunaspilnaskultros/docs/kpk_2018_03_lt
• Skinkytė L. „Mažasis Paryžius“: apie barą, kažkada vienintelį Kaune veikusį naktimis: [žiūrėta 2020-03-20]// Prieiga per internetą:
  https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/mazasis-paryzius-apie-bara-kazkada-vieninteli-kaune-veikusi-naktimis-285-800752?copied
• Lingienė K. Mažasis Paryžius Kaune: Interviu su Benu Fainšteinu: [klausyta 2022-01-18]// Kultūros savaitė.- 2020, rugpj. 15. Prieiga per internetą: lrt.lt/mediateka/irasas/2000118292/kulturos-savaite-rasytojas-juozas-erlickas-mazasis-paryzius-kaune-ir-haiku-birzuose?time_start=2286
• Benas Fainšteinas: [nuotrauka]/ Alenas Fainšteinas.- Kaunas, 2022.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1822 12 12 – 1900 08 12)

Aleksandras Fromas-Gužutis – vienas pirmųjų Lietuvos dramaturgų, prozininkas, vertėjas.

Aleksandras Fromas-Gužutis gimė 1822 m. gruodžio 12 d. Raseiniuose, bajoro šeimoje. Kai kuriuose šaltiniuose prieš Fromo pavardę pridedama dar viena – Abijetskis. Aleksandras turėjo tris seseris. Tėvas tarnavo vertėju rusų administracijos raštinėse, mirė, kai Aleksandrui buvo septyneri. Vaikystė prabėgo Pasvalyje. Našle likusi motina Marijona Valauskaitė, kukliai vertėsi privačiomis pamokomis. Vėl grįžus į Raseinius, 1834-36 m. šeima gyveno viename name su poetu, tautosakininku S. Stanevičiumi. Jis Aleksandrui skaitydavo savo poeziją, spėjama, kad padėjo pasiruošti gimnazijai, į kurią įstojo 1835 m.  Kražių gimnazijoje buvo stiprus dramos būrelis, kuriame, tikėtina, vaidino ir Fromas. Čia buvo ir turtinga biblioteka. Bibliotekininkas ir kapelionas M. Valančius skatino domėtis istorija. Baigęs gimnaziją, A. Fromas dešimtmetį tarnavo Raseinių žemės teisme ir Kauno gubernijos raštinėje. Raštininkaudamas rinko Raseinių pavieto ubagų žargoną.

Pasitaupęs pinigų, dar parėmus žmonos giminėms, apie 1853 m. nusipirko viensėdį su 62 ha  žemės Gongailiškiuose. Ūkininkavo, kaimynams patardavo agronominiais bei teisiniais klausimais, padėdavo bėdoje. Kurį laiką, prieš 1862 m., dirbo Šimkaičių valsčiaus raštinėje. Buvo meniškos prigimties, gyvo temperamento, plačių idealistinių pažiūrų. Šiek tiek skambino pianinu. Mėgo svečiuotis pas kaimynus, vertino moterų draugiją. Netoli, Žieveliškės kaime gyvenęs poetas, tautosakininkas ir spaudos bendradarbis M. Davainis-Silvestraitis atkreipė dėmesį į Aleksandro – pasakotojo - talentą. Jis, o galbūt anksčiau ir Stanevičius, ragino ūkininką imtis plunksnos. Įtakos galėjo turėti ir prasidėjęs tautinis Atgimimas, pradėjusi eiti „Aušra“. Silvestraitis Aleksandro rašinius ir paredaguodavo, supažindino su žymiais aušrininkais (M. Jankumi, J. Mikšu, V. Bruožiu ir kt.). Pradėjus rašyti, drąsino ir vienas iš „Aušros“ įkūrėjų Jonas Šliūpas. Taip pat ir V. Kudirka, 1893 m. savo „Varpe“ paskelbęs konkursą dramoms sukurti. Į Latviją Fromo raštus siuntė kun. A. Juozapavičius.

Fromas rašymui skirdavo visą laisvalaikį. Rašė, slėpdamasis nuo dvarponių kaimynų, net nuo savo vaikų. Namuose kalbėjo lenkiškai, o rašė lietuviškai. Pradėjęs bendradarbiauti spaudoje, buvo jau per šešiasdešimt metų, viena akimi aklas. A. Fromas neslėpė savo lietuviško nusistatymo, dažnai pats keliaudavo į Tilžę pas spaudos leidėjus, todėl buvo žandarų įtarinėjamas, krečiamas. Raštus tekdavo ir deginti, ir užkasti į žemę ar tiesiog skubėti išsiųsti adresatui.

Fromas-Gužutis tapo vienu produktyviausių Aušros laikotarpio rašytojų. Įvairaus žanro kūriniai, nuo 1884 m., dažniausiai Gužučio slapyvardžiu, buvo publikuojami caro draudžiamoje lietuviškoje periodikoje. Pirmiausia tai buvo „Aušra“, paskui kūrinių atsirado „Apšvietoje“, „Ateityje“, „Ūkininke“, „Varpe“, Mažosios Lietuvos „Lietuviškame politiškame laikraštyje“, „Nemuno sarge“. Greit tapo nuolatiniu JAV lietuvių savaitraščio „Vienybė lietuvininkų“ bendradarbiu, rašė ir „Lietuviškajam balsui“, „Unijai“. „Vienybėje“ pirmą kartą išspausdinta ir didžiausia bei vertingiausia A. Fromo apysaka „Vargdieniai“. Joje vaizdavo baudžiavos žiaurumus, dvarininkų ir valdininkų savivalę. Aprašė ne vieną konkretų įvykį, nutikusį apylinkėse (Girkalnio, Eržvilko, Šimkaičių), taip pat ir 1863 m. sukilimo malšinimą. Kūrinių pateko į 1885 m. M. Jankaus išleistą rinkinėlį „Mužikėlis“, į įvairius kalendorius.

Parašė 14 novelių, 4 apysakas, 13 dramų, komediją, 12 lyrinių eilėraščių. Kai kurie kūriniai dingę. Kūrinių kalba gyva ir turtinga. Vertė H. Heinės, M. Lermontovo, A. Mickevičiaus kūrybą. Iš kūriniuose minimų rašytojų pavardžių galima spręsti, kad Fromas buvo apsiskaitęs, susipažinęs su užsienio literatūra. Paskelbė straipsnių apie Raseinių, Šiaulių, kitų miestų gyvenimą. Kūrybai būdinga didaktika. Romantiniuose kūriniuose vaizdavo didingą Lietuvos praeitį, žadino tautinę savigarbą. Vaizduodamas baudžiavą, paliko įdomios autentiškos medžiagos apie tą laikmetį. Dramų temos įvairios – istorija, mitologija, tautosaka, gyvenimo realijos. Nors aukštumų savo kūryba ir nepasiekė, bet pramynė kelią draminei kūrybai. Nors ir stokodamas sceniškumo, Fromas – daugelio temų ir vaizdavimo būdų pradininkas. Taip pat, anot J. Lankučio, lietuvindamas teatrą, „nutiesė tiltą iš naminio-bajoriškojo teatro į naują Lietuvos sceninio meno epochą“. Fromas kūrė ir dramos terminus. Kai kurie kūriniai po rašytojo mirties buvo išleisti knygomis. Dramas vaidino mėgėjų teatrai – ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, JAV. „Ponas ir mužikai“, nuo parašymo 1893 iki 1911 metų buvo pastatyti 39 kartus. Pagal dramą „Eglė žalčių karalienė“ kompozitorius M. Petrauskas parašė vieną pirmųjų lietuviškų operų. O komedija „Gudri našlė“ statoma iki šiol.

Mirė 1900 m. rugpjūčio 21 d. Gongailiškių kaime Girkalnio valsčiuje (dabar Aušgirys, Jurbarko raj.). Palaidotas Girkalnyje, Raseinių raj. Paliko sūnų Mykolą ir tris dukteris: Sofiją, Aleksandrą ir Teodorą.

Originali, apie 1882 m. daryta A. Fromo nuotrauka saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. 1934 m. Kaune, Vilijampolėje F. Gužučio vardu buvo pavadinta gatvė. Po Atgimimo, 1991 m., vėl Vilijampolėje, Paneryje esanti gatvė pavadinta A. Fromo-Gužučio vardu. Iki 1948 m. Fromo-Gužučio gatvė buvo ir Panevėžyje. Spėjama, kad toks vardas pratęstai Aleksandro gatvei buvo duotas 1922 m., minint dramaturgo jubiliejų.

Bibliografija:

• Vargdieniai: apysaka iš tikrų atsitikimų penktos ir šeštos dešimties 19-tojo šimtmečio.- Plymut, 1906.- 184 p.
• Vargdieniai: apysaka iš tikrų atsitikimų penktos ir šeštos dešimties 19-tojo šimtmečio [Archyvinė kopija].- V.: LNMMB, 2014.- 184 p.: - Prieiga per internetą:
•  https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0002935231

Pjesės:

• Baisioji gadynė: [rinktinė].- V.: Valstyb. grož. lit. l-kla, 1955.- 638 p.
• Eglė žalčių karalienė.-  Plimutas, 1906.
• Gedimino sapnas: 4 veiksmų (5 paveikslų) istorijos drama.– Ryga: [„Rygos garso“ red.], 1910.- 52 p.
• Gudri našlė: juokažaislė dvėjose veikmėse; paimta iš tikro atsitikimo Lietuvoje.- Brooklyn, N.Y.: spauda ir kaštai „Vienybės lietuvininkų“, 1908.- 40 p.
• Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.: dramatas keturiuose apsireiškimuose.- Plymout, Pa.: , spauda ir kaštai „Vienybės lietuvininkų“, 1906.- 85 p.
• Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.: dramatas keturiuose apsireiškimuose [Archyvinė kopija].-V.: LNMMB, 2014.- Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003195390
• Palocius ežero dugnuose: parašyta iš sakmės gyventojų antkrančiais ežero (Šaukas), esančio Kauno gub., Raseinių pavieto; trijų veiksmų drama.- Brooklin, N.Y: spauda ir lėšos „Vienybės lietuvninkų“, 1911.- 49 p.
• Palocius ežero dugnuose: parašyta iš sakmės gyventojų antkrančiais ežero (Šaukas), esančio Kauno gub., Raseinių pavieto; trijų veiksmų drama [Archyvinė kopija].- V. LNMMB,
• 2014.- Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0002935375
• Vaidilutė, arba žemaičių krikštas: penkių veiksmų (6 paveikslų) istorijos drama.- Ryga: [„Rygos garso“ red.], 1910.- 80 p.- (Vaidintojų knygynėlis).

Šaltiniai:

• Girdzijauskas J. Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius.- V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos in-tas, 2001.- p. 531-538, 565-570.
• Vaižgantas Raštai. T. 15.-V.: LLTI, 2004, p. 368-379, 505.
• Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas.- V.: Vaga, 1987.- P. 75.
• Kutkevičius V. Lietuvių dramaturgijos pradininkas – Jurbarko krašto žmogus
• Aleksandras Fromas-Gužutis [žiūrėta 2022-08-24]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_Fromas-Gu%C5%BEutis
• Aleksandras Fromas-Gužutis – mūsų tautinės dramaturgijos pradininkas: [žiūrėta 2022-08-24]. Prieiga per internetą: https://alkas.lt/2011/12/12/aleksandras-fromas-guzutis-%E2%80%93-musu-tautines-dramaturgijos-pradininkas
• Fromo-Gužučio gatvė: https://panskliautas.lt/fromo-guzucio-gatve 

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakiatė, 2023 m.

Juozapas Gudavičius gimė 1873 m. sausio 13 d. Skliausčių kaime Eržvilko valsč., Jurbarko apskr. karališkųjų valstiečių Gudavičių-Gudų-Valių šeimoje, turėjusioje 25 ha žemės. Motina buvo puiki dainininkė ir giesmininkė. Juozas turėjo du brolius ir aštuonias seseris, bet vienas brolis ir trys seserys mirė maži. Motina mirė, kai Juozukui tebuvo aštuoneri metai.
Vaikystėje Juozukas kelias vasaras piemenavo. 1887 m. baigė dviklasę rusišką liaudies mokyklą Eržvilke. 1891-1893 m. mokėsi groti pas Varlaukio, o vėliau Nemakščių vargoninininką J. Zigmantavičių. Grojo Rietave Bogdano Oginskio orkestre. Šešerius metus studijavo Varšuvos muzikos institute, fortepijono ir klarneto klasėse. Metus mokėsi ir prof. A. Butkevičiaus vargonų klasėje. Antrakursis jau mokė savo bendramokslius, tuo užsidirbdamas pragyvenimui.
1899 m. baigęs mokslus ir įgijęs muzikos mokytojo bei karo kapelmeisterio kvalifikacijas, buvo pirmasis toks specialistas Lietuvoje. 1900 m. paskirtas vadovauti Gargždų pasienio brigados, paskui Kretingoje - Grajevo (Lenkija) pasienio brigados kunigaikščio Potiomkino 10-to dragūnų pulko orkestrams. Vėliau Gudavičius priimtas kapelmeisteriu į Kauno tvirtovės įgulą. Carinėje armijoje tarnavo dvylika metų. Vasaromis koncertuodavo Palangoje - J. Gudavičius yra Vasaros estradoje vykstančių koncertų tradicijos pradininkas. Surengė įspūdingus koncertus Gargžduose, Kretingoje, Grajeve. 1906 m. Kaune įkūrė „Dainos“ draugijos vaikų chorą - pirmąjį vaikų chorą Lietuvoje. Su juo 1909 m. sausio 2 d. surengė pirmą lietuviškų dainų koncertą. Įstojo į Liaudininkų partiją. 1908 m. Skliausčiuose, subūrė pirmąjį šioje apylinkėje chorą. Organizavo Eržvilko dūdų orkestrą, kuriam paskui vadovavo vargonininkas Batoras.
Kaune J. Gudavičius įsijungė į nacionalinės muzikos kultūros kėlimą. Nuo 1909 m. priklausė Kauno šv. Grigaliaus vargonininkų draugijai. Kartu su J. Naujaliu ir J. Jagminu įkūrė pirmąjį periodinį lietuvių muzikos leidinį - laikraštį „Vargonininkas“. Organizavo vargonininkų kursus.
Baigęs tarnybą, Gudavičius vargonininkavo Nemakščių bažnyčioje. Subūrė plačiai garsėjusį 85-ių giesmininkų chorą. Po lietuviško spaudos draudimo panaikinimo, kompozitorius įsitraukė į judėjimą už teisę melstis lietuviškai.
1912 m. Gudavičius pakviestas į Tauragę kurti muzikos mokyklą. Čia vėl organizavo parapijos chorą, ruošė muzikos mėgėjus, vargonininkus, dalyvavo Tauragės mėgėjų teatro trupėje, harmonizavo dainas ir giesmes, sukūrė šokių muzikos fortepijonui. Taip pačiais metais išleido paties Žemaitijoje surinktų ir harmonizuotų dainų rinktinę „Žemaitiškos dainos“.
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. grįžo į gimtinę ir čia subūrė mišrių balsų 30-ties jaunuolių chorą. 1916 m. surengęs uždarą koncertą ir įskųstas, buvo vokiečių suimtas. 1916 m. vėl grįžo į Tauragę. Vargonininkavo, kūrė chorus, organizavo lietuviškus vakarus, harmonizavo dainas ir giesmes.
1918 m. rudenį Gudavičius Panevėžyje įkūrė „Saulės“ draugijos muzikos mokyklą. Vienerius metus jai vadovavo, o vokiečiams pradėjus trauktis iš Lietuvos ir mokyklai užsidarius, vėl grįžo į Skliausčius.
1919 m. sausio mėn. J. Gudavičius įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, kartu atsivesdamas ir būrelį jaunuolių iš Skliausčių. Paskiriamas į Marijampolę, į I LDK Gedimino pėstininkų pulką, tuomet buvusį Alytuje. Kapelmeisteris iškart pateko į mūšį su bolševikais, bet pavyko išvengti nelaisvės.
Labai sunkiomis sąlygomis Gudavičius ne tik būrė pirmąjį lietuvišką karinį orkestrą, bet ir kūrė karinę muziką. Orkestrantai buvo pirmiausia kariai, jie dalyvaudavo mūšiuose su bolševikais ir bermontininkais, linksmindavo karius. Jo vadovaujamas orkestras garbingai palaidojo Alytuje pirmąjį žuvusį Lietuvos karininką A. Juozapavičių, o vėliau teko laidoti ir kelis muzikantus.
1919 m. gruodžio 25 d. jau surengė nemažą koncertą Tauragėje, 1920 m. balandžio 23 d. - pirmąjį viešą koncertą Alytuje. Kapelmeisteris lygiagrečiai užsiėmė ir chorine veikla – 1919 m. suorganizavo chorą Jasonyse (Utenos raj.), Vežionėliuose, orkestro ir choro koncertą Zarasuose.
1924 m. kompozitorius surengė bažnytinių giesmių koncertą Ukmergės bažnyčioje. Vasarą su kariniu orkestru pusantro mėnesio grojo Palangoje, dalyvavo pirmojoje dainų šventėje Kaune. Jo vadovaujamas orkestras buvo įvardijamas kaip vienintelis lietuviškas tikrąja to žodžio prasme, nes jo atliekamuose kūriniuose nebuvo nieko svetimo.
Metus laiko kapelmeisteriu dirbo Klaipėdoje. 1925 m. su kariniu orkestru grojo Veliuonoje, paminklo LDK kunigaikščiui Gediminui atidengimo iškilmėse, paruošęs specialią programą. Dėl sveikatos pablogėjimo tais pačiais metais pasitraukė iš kariuomenės ir grįžo į Skliausčius. Kurį laiką dirbo raštvedžiu. Čia rašė popuri dūdų orkestrui, iš lietuviškų dainų parengė popuri „Žemaitiškos vestuvės“, harmonizavo dainas.
1926 m. pradžioje pradėjo dirbti muzikos mokytoju Tauragės mokytojų seminarijoje ir Komercinėje mokykloje. Suorganizavo mokyklų ir Tauragės miesto chorus. Šių chorų junginys 1927 m. dalyvavo Mažosios Lietuvos dainų šventėje Klaipėdoje. Gudavičius padėjo ją ir organizuoti. 1928 m. Gudavičius su jungtiniu 240 dainininkų choru dalyvavo dainų šventėje Kaune.
1928 m. J. Gudavičius pakviestas į Kauno karo muziejų organizuoti karo invalidų orkestrą. Tai buvo pirmasis valstybinis pučiamųjų orkestras. Sutikimo maršų konkurse maestro laimėjo pirmąją vietą ir iki 1940 m., jo maršo dalis būdavo grojama kasdien, keliant trispalvę virš Karo muziejaus.
1929 m. Juozapas vėl tėviškėje, vėl organizuoja chorą.Iš 62 asmenų sudarytas choras pasivadino „Varlaukio Vilniui vaduoti sąjunga“, 1930 m. jis dalyvavo jubiliejinėje dainų šventėje Kaune.
1930 m. rudenį J. Gudavičius apsigyveno Liūdynės kaime netoli Panevėžio. Vargoninkavo Paįstrio bažnyčioje, organizavo parapijos ir mokyklos chorus, šaulių dūdų orkestrą. 1937 m. dėstė Panevėžio klebono suorganizuotuose vargonininkų kursuose.
Žinomi Gudavičius kūriniai: 72 dainos, 10 originalių giesmių (ir 41 subalsuota), trejos mišios, 46 kūriniai pučiamųjų orkestrui ir 6 kūriniai fortepijonui, 17 pratimų mankštai ir dūdų orkestrui. Dalį natų sąsiuvinių išleido už savo pinigus, bet dauguma kūrinių liko rankraščiuose. Kompozitoriaus muzika grynai nacionalinė, sklido daugiausia kaimuose. Dainos artimos liaudies dainoms. Buvo geras pedagogas, parengė nemažai pučiamųjų orkestrų vadovų, muzikos mokytojų, vargonininkų. Rašė straipsnius apie aktualias muzikinės veiklos problemas, informacijas apie muzikinį gyvenimą ir kt. į ,,Vargonininką“, „Muziką“, „Karį“, „Aušrinę“ ir kt. Pasirašinėdavo J. Valio pavarde. Jo publicistika aktuali ir dabar. Vakarais dukrai sekdavo ekspromtu kuriamas pasakas.
1931 m. vedė pradžios mokyklos mokytoją Teodorą Kriaučiūnaitę, su kuria susilaukė dukters Algės Reginos. Po vedybų gyveno Panevėžyje.
1939 m. lapkričio 12 d. Niurkonių kaime Pumpėnų valsčiuje Juozapas Gudavičius staiga mirė. Palaidotas Panevėžyje, senamiesčio kapinėse. Antkapinis paminklas įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą.
J. Gudavičiaus maršai buvo grojami ir po 1940-ųjų metų, tik dažniausiai be pavardės, o dainos kai kada priskirtos kitiems autoriams. Daina „Kur giria žaliuoja“ nuo 1980 m. įtraukta į respublikinių dainų švenčių repertuarą, o vėliau – ir į pasaulio chorų dainų repertuarą. Giesmė „Malda už tėvynę“ skambėjo 1993 m. per šv. Tėvo Jono Pauliaus II aukojamas mišias Vingio parke. Panevėžio rajone kasmet vyksta J. Gudavičiaus atminimui skirtas konkursas „Kur giria žaliuoja“.
Kompozitoriaus dukra A. R. Gudavičiūtė-Martinonienė išleido knygą „Susitikimai su tėvu“. Po Atgimimo Liūdynės kaime dukra įkūrė memorialinį tėvo muziejų, bet 2022 m. eksponatus dovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui. Namas Liūdynės kaime 1993 m. pažymėtas atminimo lenta.
Skliausčiuose dar išlikusi gimtoji J. Gudavičiaus sodyba. Per kelis kaimus tęsiasi Gudavičiaus gatvė. Juozapo Gudavičiaus vardu vadinta buvusi Varlaukio pagrindinė mokykla. Prie jos stovi tautodailininko A. Balčaičio skulptūra, skirta J. Gudavičiaus ir jo sūnėno Jono Navakausko atminimui. 2023 m. gimtinėje Arūno ir Danutės Samių lėšomis pastatytas tautodailininko Vaclovo Dubikalčio išdrožtas koplytstulpis. 2023-iuosius metus Jurbarko raj. sav. taryba paskelbė Juozapo Gudavičiaus metais.

Bibliografija:

• Aštuonios įvairios dainos mišriam chorui, op.7. – K.: Išleido savo lėšomis autorius,1920.
• Kur paliko ta jaunystė, op.5 [Natos]/muzika J. Gudavičiaus. – [S.l.]: [L.M.S], [1946].
• Mes broliai, sesutės, op. 1 [Natos] : daina/ J. Gudavičiaus muzika. – K.: Išleido Ona Vitkauskytė, 1920.
• Miškas ir lietuvis, op. 6 [Natos]: valsas: iš žemaitiškų ir lietuviškų dainų melodijų sustatė kapelmeisteris Juozapas Gudavičius. – Wilna : lit. Ch. Laskoff, [1920].
• Šešios dainos, op. 15 [Natos]. – Klaipėda: išleido savo lėšomis autorius, 1928.
• Trys dainos vienam balsui su fortepijono pritarimu/ Juozapo Gudavičiaus muzika, op. 5. – K.: Išleido O. Vitkauskytė, 1920. – 6 p.
• Trys giesmės/ komponavo Juozas Gudavičius, op. 18. – Kėdainiai, 1932.
• Žemaitiškos dainos [Natos]. – Tilžė: išleido savo lėšomis autorius, 1912.

Įvertinimas: 

• 1928 m. Antros rūšies trečiojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas
• 1928 m. Lietuvos kūrėjo-savanorio medalis
• 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10 m. jubiliejaus medalis
• 1938 m. Vytauto Didžiojo ordino jauniaus garbės ženklas
• Batavičius A. Tauragės apskrities dūdų orkestrai. – Tauragė, 1995.- 374 p.
• Baužienė S. Kompozitoriui Juozapui Gudavičiui – 130 m.// Alio, mokykla. – 2003, geg. 5.
• Gudavičiūtė R. A. Susitikimai su tėvu. – V, 1998. – 160 p.
• Juozapas Gudavičius: [žiūrėta 2023-09-19]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/juozapas-gudavicius/
• Kliukienė R. Kur giria žaliuoja, ten mano namai...// Šviesa. – 1923, sausio 24, p. 4-5.
• Kutkevičius V. Kompozitorius Juozas Gudavičius iš Skliausčių// Mūsų laikas. – 2013, bal. 12, p. 10.
• Matuzevičiūtė A. Nepamirštas, gerbiamas, mylimas Juozas Gudavičius: [žiūrėta 2023-09-20]. Prieiga per internetą: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/95687/
• Mickevičiūtė O. Vardas iš užmaršties// Tiesa.- 1993, saus. 13.
• Pirmajai Lietuvos muzikos mokyklai – 145-eri: [žiūrėta 2023-09-27]. Prieiga per internetą: laikrastisplunge.lt/pirmajai-lietuvos-muzikos-mokyklai-145-eri/
• Savickienė D. Muziejui – žymaus muziko gyvenimo atspindžiai: [žiūrėta 2023-10-03]. Prieiga per internetą: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/muziejui-zymaus-muziko-gyvenimo-atspindziai/
• „Vargonininkas“: [žiūrėta 2023-10-03]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/vargonininkas/
• Vasiliauskienė R. Jurbarko krašto muziejuje pristatyti Juozapo Gudavičiaus ir Antano Šabaniausko metų renginiai// Mūsų laikas. – 2023, bal. 14, p. 5.
• Vyšniauskas V. Pirmasis Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris// Lit. ir menas. – 1993, saus. 23.
• Vyšniauskas V. Jo dainos tebedainuojamos// Valst. laikr. – 1994, lapkr. 15, p. 9.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1933 05 30 – 2019 06 30)

Jonas Juškaitis – rašytojas, eseistas, vertėjas. 

Jonas Juškaitis gimė 1933 m. gegužės 30 d. Kuturių kaime. Vėliau gimė dar vienas brolis ir dvi seserys. Jauniausioji - Genutė baigė bibliotekininkystės mokslus Vilniaus universitete. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, paskui daug metų – Aukščiausiosios Tarybos sekretoriate. Tėvas – buvęs caro kareivis, mokslo ragavęs. Jono senelis visus devynis vaikus išleido daugiau ar mažiau mokytis. Giminiavosi su Antanu Giedraičiu-Giedriumi. A. Giedriaus pasaka apie Sakalą Sakalaitį – Jono senelio kūrinys. Iš motinos pusės giminėje buvo literatas Simas Bakšys. Tėvo sesuo Barbora – vienuolė Italijoje. Juškaičio senelės ir Jurgio Baltrušaičio tėvai buvo pusbroliai. 
Tėvų sodyba sudeginta per karą 1944 m. Jonas, su kitais vaikais kūrenęs laužą, tais metais tik per stebuklą nenušautas rusų kareivių. 1945 m. baigė pradinę Klišių kaimo, 1953 m. – Jurbarko vidurinę mokyklą. 1958 m. įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete. Mokytojavo1958-1962 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje. 1962-1970 m. gyveno ir gydėsi tėviškėje. 1971 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Pirmą kartą Jono eilėraštis rajono laikraštyje publikuotas 1953 m. pavasarį. 1962 m. išėjusi pirmoji Jono, po karo ploniausia, poezijos knygelė Lietuvoje „Ir aušros, ir žaros“, atvertė naują lietuvių poezijos puslapį. Jono Juškaičio poezijos esmę taikliai apibūdino literatūros kritikas V. Kubilius: „Ar nebus jis vienintelis mūsų poetas, negirdėjęs aplodismentų, dėl kurių kiti taip įnirtingai plėšosi? J. Juškaičiui, regis, visai nerūpi, patiks kam jo poezija ar nepatiks, susilauks pripažinimo ar bus nutylėta. Jis neišmoko estradinių gestų, kurie išvestų eilėraštį į masines auditorijas. Atvirkščiai, nuleido net kelis šlagbaumus, kad sustabdytų beskubantį artyn skaitytoją. Jo strofoje žodžiai nusviesti toli vienas nuo kito gilių loginių pauzių, o gramatinės jungtys sutraukytos arba paslėptos. Sakinio zigzagas raitosi barokiška linija, šokinėja iš vieno posmo į kitą, o viską nešanti ritmo banga sąmoningai trikdoma.“ Kubilius J. Juškaitį įvardija kaip lietuviškos poetinės mokyklos lyriką, šiek tiek pasiginčijusį su jos inertiškomis formomis, bet pasilikusį ant jos pamatų. Medituojantį tėviškės gamtoje, besiginčijantį su gyvenamuoju laiku. Jonas netgi kurdavo gamtoje, įsitaisęs ant palinkusio tėviškės gluosnio prie kūdros. Rašytojai jį pravardžiuodavo „Agronomu“. Rimantas Kmita pabrėžia religinį Juškaičio poezijos klodą. Juškaičio poezija žavėjosi daugelis poetų. Juo domėjosi literatūros kritikai V. Daujotytė, K. Nastopka, V. Areška, V. Gužauskas, J. Girdzijauskas, V. Sventickas, A. Žalys, K. Baublys, R. Kmita, A. Baltakis, E. Mieželaitis. Juškaitis buvo vadinamas „poetu poetams“, lietuviškiausiu dabarties poetu. Jo eilėraščių išversta į anglų, baltarusių, ispanų, italų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečų, vengrų, vokiečių kalbas.

Pats Juškaitis savo gyvenimo tikslą matė taip: „Nepasiduoti, susigalvoti ir susirasti naujų išlikimo ir pasipriešinimo būdų pagal savo galimybes, o šiuo atveju – kurti nepertraukiamą tautos literatūrą be okupacinės ideologijos priemaišų“. „Ką rašytojas turi pasakyti, jam rūpi pasakyti taip, kaip jis nori, ir pasakyti dabarčiai, negalvojant apie skaitytoją, nes pataikavimas nekelia pastarojo kultūros“. Savo kūrybą jis be paliovos taisinėjo. Atstatinėjo cenzūros pakeistas vietas, tobulino tekstus.

Buvo puikus vertėjas. Versti Goethe‘s eilėraščius iš vokiečių kalbos pradėjo dar vidurinėje mokykloje. Nors pats sakė, kad poeziją versti „labai sunku“, bet rinkdavosi nelengvus poetus, „dėl kurių man malonu kankintis“. Vertė A. Achmatovos, F. G. Lorkos, J. V. Getės, N. Gumiliovo, H. Heinės, F. Helderlino, S. Jesenino, O. Mandelštamo, F. Nyčės, K. Norvido, R. M. Rilkės, F. Šilerio, G. Traklio, senovės japonų ir kt. poetų eiles. Susirašinėjo beveik su visais lietuvių išeivijos rašytojais, visuomenės veikėjais, kai kuriais užsienio rašytojais. Paminėtini A. Giedraitis-Giedrius, B. Brazdžionis (laiškai išleisti knyga), K. Bradūnas, S. Santvaras, K. Barėnas, Alė Rūta, Liūnė Sutema, P. Kulbokas ir kiti. Artimai draugavo su rašytoju J. Apučiu, kraštiete A. E. Puišyte, kaimynų Nomicų šeima. Iš visuomeninės veiklos pasitraukė, pradėjęs slaugyti žmoną.

Jonas Juškaitis buvo trijų pirmųjų Sąjūdžio suvažiavimų delegatas. Dalyvavo PEN klube, Lietuvos piliečių chartijoje, Žurnalistų draugijos kūrime, Rašytojų sąjungos pertvarkymo veikloje, Krikščionių demokratų ir Konservatorių partijų ištakose. Be jo neapsiėjo žurnalo „Pergalė“ virsmas į „Metus“, „Katalikų pasaulis“, „Naujasis Židinys“, „Lietuvos aidas“ ir kt. leidiniai, katalikų radijas. Iki penkiolikto numerio platino „Katalikų bažnyčios kroniką“, daug bendravo su kunigais – ir Jurbarko, ir visos Lietuvos, ir užsienio, apie juos rašė. Ypač vertino kunigą A. Mocių. Turėjo visas knygas apie kun. J. Zdebskį. Per žmonos brolį, Lietuvos partizaną, gaudavo paskaityti knygų iš Marijono Prano Račiūno, kartu su juo kalėjusio lageriuose. Mėgo fotografuoti ir fototografuotis. Prieš nugriaunant tėvų sodybą (1976 m.), įsiamžino ją visais įmanomais rakursais, paskui panaudojo savo knygose. Buvo futbolo aistruolis, lankydavosi stadionuose, kai kurias rungtynes netgi įsirašydavo. Uolus katalikas. Su žmona buvo sukaupę didžiulę biblioteką (apie tris tūkstančius knygų), rankraščių, muzikos (tame tarpe Rotulių kaimo giedorių giesmių), filmų, įvairiausių įrašų (pokalbiai telefonu, pokalbiai vaikštinėjant parke su V. Landsbergiu, įskaityti jo paties dienoraščiai ir kt.), fotografijų, laiškų archyvą išsiplėtusius tiek, kad bute patiems nedaug vietos beliko... Apie 30 procentų knygų buvo autografuotos. Tarpukario leidiniai, užsienio autorių leidiniai, buvo knygų ir iš kraštiečių prof. dr. I. Tamošaičio bei dr. K. Ambrozaičio bibliotekų. Visą šį turtą rašytojas norėjo palikti Jurbarko bibliotekai. Švęsdamas 80-metį, susirūpino ją „sutvarkyti, kad neišmestų kiti, kai man reikės mirti“. Deja, jau jėgos buvo ne tos. 

Labai mylėjo žmoną, taip pat rašytoją Danutę Joaną Žilaitytę, kilusią iš Veliuonos. Žmona dar ir piešdavo, jos iliustracijų yra ir Jono knygose. Nuo 1970 m. vasaras leisdavo Rotuliuose pas seserį, vėliau, iki 1987 metų - Veliuonoje, žmonos tėviškėje.

Mirė 2019 m. birželio 30 d. Palaidotas senosiose Jurbarko kapinėse, prie tėvų ir sesers. Ant paminklo paties noru užrašyta: Kuturių Juškaičiai. Žmona palaidota Vilniuje, prie tėvų. Ant paminklo Jonas prikalė „mūkelę“, nuimtą nuo savo gimtosios sodybos kryžiaus.

Bibliografija:

• Anapus gaiso: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1987.- 176 p.
• Dešimt žodžių jazmino žiedui: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1984.- 192 p.
• Eglė vasaros naktį: Lyrika.- V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.-116 p.
• Eilėraščiai: [Nusigandusi širdis].- K.: Naujasis lankas, 2012.- 64 p.– (Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė)
• Ir aušros, ir žaros: eilėraščiai.- V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.- 36 p.
• Labos nakties, naktie: eilėraščiai.- V.: Homo liber, 2005.- 96 p.
• Lyra ant gluosnio: straipsniai, pokalbiai ir kita.- V.: Aidai, 1998.- 520 p.   
• Mėlyna žibutė apšvietė likimą: lyrika.- V.: Vaga, 1972.- 124 p.
• O laike, o niūniavime manęs: lyrika.- V.: Homo liber, 2017.- 76 p.
• Pilnas vakaras nutilusios dainos: eilėraščiai.- V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.
• Pučia vėjas į širdį: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1990.- 144 p.- 288 p.
• Su Volungės balsu: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1984.- 80 p.
• Tolimos dainos: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1981.- 112 p.
• Tolimos dainos: eilėraščiai.- V.: Vyturys, 1997.- 160 p.
• Tolimos dainos: eilėraščiai.- V.: Homo liber, 2006.- 880 p. (+ 24 p. įklija)
• Trauktis atsišaudant: Apie knygas, laikus ir žmones.- V.: Homo liber, 2016.- 344 p.
• Varpai sudūlės nuo skambėjimo: lyrika.-V.: Vaga, 1998.- 160 p.
• Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis: lyrika.- V.: Žara, 2009.- 96 p.

Vertimai:

• Esenovas R., Šalašovas A. Turano ašaros: romanas.- V.: Vaga, 1977.- 196 p.
• Ne laikas eina: Iš pasaulio poezijos.- V.: Aidai, 2004.- 212 p.
  
  

Parengtos knygos:

• Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis. Laiškai 1982-2002 m.- V.: Homo liber, 2018.- 272 p.

Įvertinimai:

• 1989 m. Nacionalinės premijos laureatas (pirmasis).
• 1999 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. Maironio prizas už poezijos rinkinį „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“.
• 2004 m. Jono Aisčio literatūrinė premija už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“ (pirmoji).
• 2008 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius.

Atminimo įamžinimas:

• Vardinis suolelis Jurbarko rajono viešosios bibliotekos parke (2018 m., autorius Edmundas Mockus).

Šaltiniai:

• Gerbutavičius R. Eilėraščiai skambėjo ir parkuose, ir kavinėse//Lietuvos rytas, 1999, birž. 1 d.
• Jonas Juškaitis atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną [žiūrėta 2013-10-21]. Prieiga per internetĄ: //www.bernardinai.lt/straipsnis/-/108864
• Juškaitis J. Lyra ant gluosnio.- V.: Aidai, 1998, p. 26.
• Kubilius V. Ištikimybė sau pačiam//Literatūra ir menas.-1988, geg. 14.
• Kukulas V. Viena knyga//Lit. ir menas.- 1998, spal. 24, 4-5, 14.
• Nastopka K. Gyvenimas žodyje[žiūrėta 2022-04-15]//www.zurnalasmetai.lt?p=6171
• Poeto minėjimai//XXI amžius.- 2003, rugpj. 13.
• Trauktis atsišaudant: poetas Jonas Juškaitis atsako į žurnalisto Audriaus Musteikio klausimus// Lietuvos žinios.- 2010, lapkr. 24, p. 14-15.
• Laiškas Jūratei Korsakaitei/ Rankraštis.- Rašyta 2013, liep. 29.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

Birutė Liuorytė-Gambus – solistė (mecosopranas), muzikos atlikėja ir dėstytoja; chorvedė, kompozitorė, muzikologijos mokslų daktarė.

Birutė Liuorytė-Gambus gimė Vencloviškių k. Skirsnemunės apyl. kaimo muzikanto šeimoje. Mama mokėjo daug dainų, mėgo šokti. Ji muzikos mokėsi saleziečių vienuolyne pas vyro dėdę kunigą Antaną Petraitį. Birutės brolis grojo gitara. Jos tėvai norėjo, kad gyvenimą susietų su muzika, nors Birutė svajojo apie mediciną. Mokėsi Kartupių pradinėje, aštuonmetėje Vytėnų mokykloje. Kultūros darbuotoja Elė Langienė išmokė groti akordeonu, Birutė subūrė mažą mergaičių kolektyvą. Mokytojo Gadliausko paskatinta, penktoje klasėje perėjo mokytis į Jurbarko I vidurinę mokyklą, įstojo į muzikos mokyklą. Būdama aštuntoke, jau dirbo muzikos vadove Vytėnų vaikų darželyje. 

Muziką studijavo konservatorijos Klaipėdos fakultete. Po studijų ketverius metus vadovavo jaunimo chorui Panevėžyje. Gavusi pasiūlymą, 1995 m. išvyko į Paryžių studijuoti grigališkojo choralo ir viduramžių muzikos. Besimokydama Prancūzijos nacionalinėje konservatorijoje įvertinta ne viena premija už ypatingas interpretacijas. Baigusi mokslus, ištekėjusi, pasiliko Paryžiuje. Jussieu universitete dėstė solfedį ir vadovavo suaugusiųjų chorui. Sorbonos aukštųjų studijų mokykloje 2001 m. apsigynė muzikologijos doktorantūros darbą.

Gintarinio balso savininkė dainuoja Paryžiaus grigališkajame chorale. Kuria giesmes, dainas. Daug koncertuoja, dalyvauja prestižiniuose festivaliuose Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Portugalijoje. Subūrė trio grupę „Les Nympheales“ („Vandens lelijos“), kurioje, be Birutės, dainuoja Kolumbijos vokalistė, groja arfininkė prancūzė. Dainos atskleidžia baltų melodijų skambesį ir lengvumą, trio taip pat atlieka baroko muziką. 2010 m. išleido didelio susidomėjimo sulaukusią kompaktinę grupės plokštelę „Baltik“, kurioje – lietuvių ir latvių liaudies bei pačios Birutės sukurtos dainos. Be to, vadovauja vaikų ir jaunimo chorams. Dėsto dviejose Paryžiaus konservatorijose ir meno mokykloje. Liuorytė-Gambus ėmėsi didelio darbo senuosius giedojimo rankraščius neumos – nupieštus muzikinius gestus – ji verčia į natų kalbą. Birutė Liuorytė – Gambus aktyviai dalyvauja Prancūzijos lietuvių bendruomenės gyvenime, atstovauja ją Pasaulio lietuvių bendruomenėje. Prancūzijos jaunimą moko lietuviškų dainų. B. Liuorytė-Gambus koncertuoja, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose ir Lietuvoje, taip pat tėviškėje. Kaimynams yra koncertavusi ir Pilies I kaimo bibliotekoje, dabar koncertai vyksta Panemunės pilyje. Su vyru Anthony, grafiku dizaineriu, augina tris sūnus. Visi keturi vyrai kalba ir lietuviškai.

Šaltiniai:

• Karopčikienė D. Atostogauti iš Paryžiaus – su lauktuvėmis kaimynams// Šviesa.- 2022, liep. 26, p. 3.
• Karopčikienė D. Viešnagė tėviškėje// Šviesa.- 2015, rugpj. 8, p. 13.
• Birutė Liuorytė-Gambus: „Svarbiausia – neprarasti krikščioniškos ašies“: [žiūrėta 2022-08-22]. Prieiga per internetą: https://mononomian53.rssing.com/chan-23667255/all_p1399.html
• Mikučionytė R. Gintarinio balso savininkė B. Liuorytė-Gambus ryšio su tėvyne neprarado: [žiūrėta 2022-08-22]. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/gintarinio-balso-savininke-bliuoryte-gambus-rysio-su-tevyne-neprarado.d?id=35447281
• Nuotrauka: [Birutė Liuorytė-Gambus Panemunės pilyje 2002-07-17]/ nuotr. „Šviesos“ korespondentės Danutės Karopčikienės.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1908 05 07 – 2002 02 25)

Ona Matusevičiūtė – filologė, istorikė, prozininkė, vertėja, bibliotekininkė, bibliografė, archeografė, pedagogė, poliglotė, politinė kalinė.

Ona Matusevičiūtė gimė 1908 m. gegužės 7 d. Kavolių kaime Eržvilko valsč. Raseinių apskrityje (dabar Girdžių sen. Jurbarko raj. Tauragės apskr.), buvo jauniausia vidutinio ūkininko šeimoje.

Pamokyta namuose, buvo priimta į trečią Kavolių pradinės mokyklos skyrių. 1918 m. mirus motinai, globojo ir į mokslus leido motinos brolis kunigas Jonas Jaskevičius. Pas jį Sudeikiuose (Molėtų raj.) mergaitė vasarodavo. 1928 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lyginamosios kalbotyros skyrių. Studijavo klasikinę filologiją, senąsias ir naująsias kalbas. Puikiai išmoko graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių, prūsų, lenkų, senųjų slavų – viso dešimt kalbų. Dėdei susirgus, neliko lėšų pragyvenimui. Humanitarų seniūno rūpesčiu gavo stipendiją ir pasistengė universitetą baigti per ketverius metus, nes vėliau stipendija jau nebūtų buvusi mokama. Diplomą gavo 1933 m.

Studijuodama surinko apie 550 Eržvilko apylinkės žodžių.

1933–1940 m. mokė lotynų kalbos Rokiškio gimnazijoje. 1941–1946 m. dirbo lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus gudų-rusų gimnazijoje, Baltarusių seminarijoje, Amatų, Mokytojų institutuose. Pastarajame ėjo ir inspektorės pareigas. Po karo buvo įsidarbinusi sekretore Socialinio aprūpinimo ministerijoje.

Nuo 1946 m. dėstė lietuvių kalbos istorinę gramatiką Vilniaus pedagoginiame institute. Čia dirbdama, rašė ir rezistencinei spaudai. Už šiuos rašinius suimta, 1946–1954 m. kalinta Uchtos lageriuose.

Grįžusi darbo pagal specialybę negavo, ankstesni draugai ir netgi giminės jos vengė. Iki 1959 m. dirbo Joniškio, Telšių, Šilutės, Vilniaus rajonų Socialinio aprūpinimo ministerijos įstaigose sanitare, indų plovėja, raštininke, buhaltere. Jai buvo pasiūlyta tapti rašytojos I. Simonaitytės šeimininke, kur būtų buvusi materialiai aprūpinta, bet Ona atsisakė.

Atvykusi į Vilnių, įsidarbino bibliografe Mokslų akademijos bibliotekoje, Rankraščių skyriuje. Čia ji aprašė gausią A. Zoštauto kolekciją. Vakarais mokslininkams iš lotynų kalbos vertė viduramžių tekstus. Rinko istorinę medžiagą apie Radvilus ir kt.

Dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, Retų spaudinių skyriuje, sudarė XVI a. knygų katalogą. 1962 m. rado seniausią iš žinomų išlikusių lietuviškų įrašų – dzūkiškus poterius.

Iki 1990 m. – bibliografė Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje. Kadangi dirbo su pertraukomis, ją iš Amerikos rėmė brolis Kleopas Matusevičius Girvilas.

Darbuodamasi bibliotekose, rinko medžiagą apie visus skaudesnius lietuvių tautos istorijos momentus. Tų žinių pagrindu parašė kelias grožines knygas, kuriose originaliai ir talentingai pateikia Lietuvos istoriją ir istorines asmenybes: Mindaugą, Vytautą Didįjį, Barborą Radvilaitę ir kt., piešia spalvingą LDK istorinę, politinę, etnokultūrinę panoramą. Iš lotynų kalbos išvertė M. K. Radvilos Našlaitėlio „Kelionę į Jeruzalę“, Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 1718 m. iškilmių aprašymą. Bendradarbiavo „Vorutoje“. Rašė straipsnius istorine tema, recenzijas istorinėms knygoms, atskleidė ne vieną istorijos klastotę, parašė religinį-filosofinį traktatą „Kas esi, žmogau?“. Aprašė daugelį istorikų netirtų Lietuvos istorinės epochos klausimų. Ypač reikšmingas straipsnis apie Barborą Radvilaitę, kuriame autorė į ją žvelgia visai naujai.

Pažįstami ją apibūdina kaip patrauklią, intelektualią, aristokratišką, tiesią ir sąžiningą bei savotišką asmenybę.

Gyveno mažame, šaltame kambarėlyje, sename name su neramiais kaimynais, Žvėryno rajone. Tik sulaukusi 90-ies metų, gavo butuką savivaldybės pensionate Fabijoniškėse.

 Jos archyvas, apimantis 1930-2001 m., saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Mirė 2002 m. vasario 25 d. Vilniuje, po ilgos ir sunkios ligos. Iki paskutinių metų išliko aiškaus proto, šviesios atminties. Palaidota Saltoniškių kapinėse Vilniuje.

Bibliografija:

• Amžinas Lietuvos vainikas: ist. 2 dalių apysaka. – V.: Mintis, 1994.
• Amžinasis Lietuvos vainikas. – V.: Diemedis, 2003.
• Kunigaikštytės Barboros auka: istorinė apysaka iš XVI a. LDK istorijos. – V.: Regnum fondas, 2000.
• Kunigaikštytės Barboros auka: istorinė apysaka iš XVI a. LDK istorijos/ skaito Nijolė Lipeikaitė.- V.: LAB, 2006, 1 CD.
• Mindaugo kapas/[dailininkas Kęstutis Grigaliūnas]. – V.: Regnum fondas, 1999.
• Radvila-Našlaitėlis M. K. Kelionė į Jeruzalę/ vertė Ona Matusevičiūtė. – V.: Mintis, 1990.

Straipsniai:

• Amžinąjį Atilsį duok, Viešpatie, 1794 m. žuvusiems, o gyviesiems teisingą supratimą...// Voruta. –1994, bal. 7–13, 14–20.
• Ar bus permaldautos įžeistos vėlės?: [recenzija E. Gudavičiaus kn. „Mindaugui“]// Voruta.- 1998, gruod. 29, p. 8.
• Barbora Radvilaitė. Kas ji?// Voruta. – 1992, gruod. 2, p. 4–5, 1993, saus. 7–14, p. 4–5.
• Falsifikatoriai ir falsifikuotojai// Voruta. – 1997, vas. 1–6, p. 6.
• Gal buvo – gal nebuvo// Voruta. – 1997, kov. 22-31, p. 14.
• Gediminas taip nesapnavo.// Voruta.- 1996, spal. 5-11, p. 3.
• Kankinimų vietos adresas: Vilnius, Mindaugo 5// Varpas. – 1996, nr. 7, p. 3.
• Ką Lenkija davė Lietuvai ir ką gavo iš Lietuvos// Voruta. – 1994, bal. 21–30, p. 9.
• Kodėl Lietuva neiškilo, kodėl nežuvo?// Voruta. – 1995, lapkr. 1–10, p. 1, 7.
• Mažas puodelis didelį katilą vainoja: [pastabos apie A. Dubonio straipsnį “Dėl Rivijaus kronikos autentiškumo]// Voruta. – 1997, rugs. 1–5, p. 12.
• Mindaugo kapas: Istorinis romanas// Mindaugietis. – 2001, lapkritis, p. 10; 2000, gruodis, p. 10.
• Motina ir sūnus// Voruta. – 1994, gruod. 7-13, p. 5.
• Paskutinis Lietuvos-Lenkijos Respublikos padalijimas// Voruta. – 1995, spal. 1–6, p. 1–2.
• Senovės raštai ir šių dienų darbai// Voruta. – 1996, saus. 27–31, p. 3.
• Vėl senovės raštai ir mūsų netikslumai// Voruta. – 1996, geg. 1–10, p. 5.

Šaltiniai:

• Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais: Jurbarko krašte.- V., 2012, p. 273–274.
• Labanauskienė D. Ona Matusevičiūtė// Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka 2001/2001. – V., 2004. – P. 187.
• Lietuvių literatūros enciklopedija.- V., 2001. – P. 318.
• 2008 gegužė: Sukanka 100 metų, kai gimė prozininkė, vertėja, bibliografė, pedagogė, politinė kalinė.../ Grybauskienė P. // Tarp knygų. – 2008, nr. 3, p. 44–45
• Matusevičiūtė O. Aistra kūrybai – dieviškoji ugnis: [pokalbis/ užrašė A. Kratulis. – Iliustr.// Žemės druska, 2000, liepa-rugpjūtis, p. 34–36.
• Matusevičiūtė O. Barbora lanko sapnuose : [pokalbis]/ kalbėjosi V. Kaladytė. – Portr.// Dienovidis. – 1998, geg. 8–14 (Nr. 19), priedas „Vilniaus balsas“, p. 3.
• Vercinkevičius J. Ona Matusevičiūtė// Voruta. – 2002, kov. 9, p. 8.
• Zinkevičius Z. Ar Mažvydas pirmasis rašė lietuviškai?// Dienovidis. – 1997, saus. 10.
• F363 Matusevičiūtė Ona [žiūrėta 2023-01-18]. Prieiga per internetą: http://sena.mab.lt/lt/fondai/rankrasciai/inventorinis-sarasas/1444
• Kaišiadorių vyskupai ir kunigai meldėsi Trakų bazilikoje  [žiūrėta 2023-01-18]. Prieiga per internetą: https://vilniauskrastas.lt/kaisiadoriu-vyskupai-ir-kunigai-meldesi-traku-bazilikoje/
• Knyga apie Trakų Dievo Motiną [žiūrėta 2023-01-18]. Prieiga per internetą: http://www.traku-zeme.lt/knyga-apie-traku-dievo-motina/
• Pupkis A. Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ netektys XX a. viduryje (4) [žiūrėta 2023-01-18]. Prieiga per internetą: http://mokslolietuva.lt/2012/10/didziojo-lietuviu-kalbos-zodyno-netektys-xx-a-viduryje-4/
• Selickaitė R. Unikalaus leidinio egzempliorius Trakų viešosios bibliotekos fonde [žiūrėta 2023-01-18]. Prieiga per internetą: https://www.klevualeja.lt/2016/12/05/unikalaus-leidinio-egzempliorius-traku-viesosios-bibliotekos-fonde/
• Saltoniškių kapinės [žiūrėta 2023-01-18]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Saltoni%C5%A1ki%C5%B3_kapin%C4%97s

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1926 12 30 – 1993 07 31)

Lidija Meškaitytė – akvarelinių miniatiūrų dailininkė savamokslė.

Lidija Meškaitytė (Lydia, Lyden, Lida) gimė 1926 m. (pase nurodoma 1927) gruodžio 30 d. Antšvenčių k. Smalininkų vlsč. Pagėgių apskr., valstiečių šeimoje. Tėvas Jonas Meškaitis buvo kaimo seniūnas. Lidija buvo vienturtė.

1933-1941 m. mergaitė mokėsi Smalininkų direktorijos išlaikomoje vokiškoje mokykloje ir tai buvo vieninteliai jos mokslai. 1944 m. artėjant frontui, Antšvenčių gyventojams liepta trauktis į Vakarus. Apsigyveno netoli Karaliaučiaus, Barštyne, barono Vangriteno dvare. Išliko Lidijos čia piešta gimtoji sodyba. 1945 m. kovo mėnesį Meškaičiai, grįždami namo, Kaune nuo vėjo ir lietaus slėpėsi pusiau subombarduotame name, kurio siena griūdama sužalojo Lidiją ir įtakojo tolesnį jos likimą.

Metus laiko negalėdama vaikščioti, Lidija pasiėmė pieštuką. Iš pradžių piešė kambarį, o kai jau galėjo iš jo išeiti – gimtąją sodybą, kaimą, apylinkes. Piešė gėles, smulkius gamtos objektus, lyjant – natiurmortus. Piešė ir tapė artimų žmonių portretus, stebinančius ne tik išoriniu, bet ir psichologiniu panašumu. Išlikę šeši autoportretai. Dailininkė – nepataisoma realistė. Pirmieji piešinėliai nutapyti ant atvirukų, knygų viršelių, nedidelių popieriaus lapelių. Artėjant gyvenimo saulėlydžiui, Lidijos pirštai dėl artrito jos nebeklausė – jeigu ne ją globojusi draugė, būtų nebegalėjusi tapyti.

Po karo Meškaičiai gyveno uždarą gyvenimą, nepritapę prie kaimo naujakurių. Autentiška aplinka – sena sodyba, medžiai, miškas, pievos, Šventosios upelis – pasaulis, kuriame Lidija atrado grožį ir palaimą, buvo ne tik pagrindinis jos kūrybos šaltinis, bet ir nepaprastai reikšmingas jos asmenybės formavimuisi. Tam turėjo įtakos ir karas, skurdas, motinos elgetavimas, kaimynų susvetimėjimas. Lidija užsisklendė savyje. Likimo ironija, kad sportiška mergina, domėjusis geografija, troškusi pamatyti pasaulį, visą gyvenimą praleido savo gimtinėje. Lidija buvo vienišė, arčiau prisileisdavusi ne kiekvieną. Skrupulingai saugojo kiekvieną daiktelį, buvo nepaprastai taupi. Tapydavo vienumoje, nebaigtų darbų niekam nerodydavo. Miniatiūras brūkšniuodavo, taškuodavo akvarele, beveik sausu plonyčiu voverės plaukų teptuku (kartais tik vienu plaukeliu); joms gimti nepakakdavo mėnesio. Savita tapymo maniera leido pavaizduoti smulkiausias detales, o jas sujungus į visumą, pasiekti didelės erdvės įspūdį. Talentinga menininkė nepaprastai kruopščiu, atkakliu savo darbu pasiekė profesionalumo aukštumų. Brandžiausi kūriniai gimė po 1970 metų.

1952 m. pirmą kartą Lidijos nutapytas peizažas eksponuotas rajoninėje parodoje. 1957 m. darbai pirmą kartą pateko į respublikinę liaudies meno parodą Vilniuje ir sulaukė nemažo dėmesio. Dailininkė paveikslus į parodas duodavo nelengvai, ypač po to, kai iš Liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje apie 60 paveikslų grąžinti nublukę... Tačiau  nuo septinto dešimtmečio pradžios ji dalyvaudavo visose rajoninėse ir respublikinėse liaudies meno parodose. Kūriniai pabuvojo ne tik Rusijoje, bet ir Anglijoje, Lenkijoje, Norvegijoje. 1966 m. įstojo į Liaudies meno draugiją. Liko beveik 765 jos darbai, iš kurių svarbesni 405 (iš jų 30 piešinių pieštuku ir 375 akvarelės). Ankstyviausias iš jų 1944 m. gruodžio 27 d. sukurtas „Kambarys Vangriteno dvare“. Paskutinis, 1988 m., Lidijos nutapytas darbas – mamos portretas

1954-1991 m. dailininkė rašė dienoraštį savo susigalvotu šifru. Liko aštuoni stori jo sąsiuviniai, kurių, deja, niekas negali perskaityti... Nuo 1957 m. rašė ir kitokį dienoraštį – vokiečių kalba, pieštuku mažose užrašų knygutėse trumpai pažymėdavo svarbesnius dienos įvykius.

Lidija Meškaitytė mirė 1993 m. liepos 31 d. Jurbarko ligoninėje. Palaidota senosiose Smalininkų evangelikų liuteronų kapinėse, šalia tėvų. Savo darbus „laikinam saugojimui“ paliko valstybei, jie yra Lietuvos dailės muziejuje, iki uždarant (2019 m.) buvo eksponuojami Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje, o dabar randasi Klaipėdoje, Prano Domšaičio paveikslų galerijoje. Muziejus yra parengęs ir kilnojamąją dailininkės miniatiūrų faksimilių parodą.

Du šimtus metų skaičiuojanti sodyba, pažymėta eigulio Andriaus Čeponio sukurta meniška rodykle, saugo autentišką dailininkės buitį. 2012 m. ji paskelbta kultūros paveldo objektu. Sodybą prižiūri ją paveldėjusi Ona Burneikienė. Neišpildytas Meškaitytės noras čia įkurti muziejų.

Dailininkės valia, Jurbarko savivaldybė kas trejus metus liaudies tapytojams už geriausius darbus Mažosios Lietuvos tema teikia jos vardo premiją. 1998 m. Lidijos Meškaitytės vardu pavadinta Smalininkų vidurinė mokykla. 2022-ieji metai Jurbarko rajone paskelbti Lidijos Meškaitytės metais, jiems sukurtas logotipas. Smalininkuose jos vardu pavadintas skverelis, kuriame ji pati mėgdavo piešti, 2017 m. pastatyta simbolinė „Lidijos kėdutė“ (skulptorius Rigimantas Stanaitis). Prie skvero esančio namo sieną nuo 2021 m. puošia išdidinta Meškaitytės miniatiūra „Viržiai“ (kūrybinė studija „Gyva grafika“, menininkai Ž. Amelynas ir M. Skurpskis). Remiantis amžininkų atsiminimais, Smalininkų „Ąžuolynės“ teatras pastatė spektaklį „Lidija“ (autorė ir režisierė D. Samienė). Panemune – nuo Seredžiaus iki Lumpėnų (Pagėgių raj.) - keliavo L. Meškaitytės darbų lauko paroda „Rojaus keliu su Lidija Meškaityte“.

Bibliografija:

• Meškaitytė L. [12 atvirukų kompl.]: .- V.: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1962.- 1 apl. (12 atvirukų).
  [Gėlės: 8 atvirukai].- V.: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1962.
• Meškaitytė L. Gimtasis kaimas: [17 atvirukų].- K., 1958.-15 p.; 1apl. (17 atvirukų).
• Meškaitytė L. Gimtasis kraštas: [29 atvirukai].- V.: Mintis, 1969.- 1 lankstinys (8 p.); 1 apl. (28 atvirukai).
• Miniatiūrų tapytoja Lida Meškaitytė: [albumas]=Miniature painter Lida Meškaitytė=Die Miniaturenmalerin Lida Meškaitytė: [Albumas].- V.: Lietuvos dailės muziejus, 2018.-372 p.: iliustr.

Personalinės parodos:

• Tarptautiniame jaunimo festivalyje. Maskva, 1957.
• Liaudies ūkio pasiekimų parodoje, Lietuvos paviljone. Maskva, 1963 ar 1964
• Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikume, dailininkės keturiasdešimtmečio proga. 100 miniatiūrų. 1966.
• Kultūros namuose. Raseiniai, 1969
• Kultūros namuose, dailininkės penkiasdešimtmečio proga, 60 kūrinių. Jurbarkas, 1976
• Dailės parodų rūmuose, Lidijos penkiasdešimtmečio proga, 170 miniatiūrų. Vilnius, 1976
• Kultūros namuose, dailininkės šešiasdešimtmečio proga. Jurbarkas, 1987
• Lietuvos dailės muziejuje, 358 kūriniai. Vilnius, 1994.
• Miniatiūrų paroda Lietuvos Respublikos Seime. Vilnius, 2017.
• Nuolatinė miniatiūrų faksimilių paroda Vinco grybo muziejuje. Jurbarkas, nuo 1996.
• Nuolatinė miniatiūrų paroda Miniatiūrų muziejuje. Juodkrantė, 2007-2019.

Šaltiniai:

• Beliūnienė D., Kuodienė M. Lida Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba.- V.: Lietuvos dailės muziejus, 2004.- 112 p.: iliustr.
• Čečkauskas A. Tokią prisimenu Lidiją...// Šviesa.- 1996, gruod. 24 d.
• Danisevičiūtė A. Dviejų fėjų dovanos mergaitei iš Antšvenčių// Šviesa.- 1993, gruod. 31 d.
• Juškaitienė L. Atidarė Lidos Meškaitytės metus pažadu ją pažinti, suprasti ir deramai įvertinti// Mūsų laikas.- 2022, vas. 11, p. 1, 5.
• Juškaitienė L. Neįgyvendinta L. Meškaitytės valia – muziejaus kol kas nebus// Mūsų laikas.- 2022, rugpj. 5, p. 1, 8, 10.
• Karopčikienė D. Miniatiūrų kūrėją primins jos kėdutė//Šviesa.- 2021, lapkr. 20, p. 9.
• Karopčikienė D. Piešinys ant sienos – įžanga į dailininkės metus// Šviesa.- 2017, liep. 22, p. 6-8.
• Smalininkai pradeda Lidijos Meškaitytės metus// Šviesa.- 2022, vas. 9, p. 5.
• Valatkienė L. Dailininkės sukurta kalba – neįminta mįslė// Valst. laikr.- 2011, saus. 5, p. 15, 17.
• Gaižauskaitė J. Juodkrantėje nebelieka miniatiūrų muziejaus, dabar poilsiautojų laukia Pamario galerija [žiūrėta 2022-08-12]. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1084367/juodkranteje-nebelieka-miniatiuru-muziejaus-dabar-poilsiautoju-laukia-pamario-galerija |
• Kaltenis V. Ką pasakyčiau motinai? [žiūrėta 2004-09-15]. Prieiga per internetą: http://www.voruta.lt/article.php?article=125
• Mukienė D. „Sukaupti muziejų savyje...“ [žiūrėta 2005-05-27]. Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/menas/?leid_id=3050&&&=meninink%97%20%2044k%20-

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1904 06 09 – 1986 02 16)

Petras Paulaitis – filosofas, teologas, mokytojas, pasipriešinimo vokiškiesiems ir rusiškiems okupantams organizatorius ir vadas, Laisvės kovų dalyvis – Aidas, Merkys; pogrindinių laikraščių redaktorius, poliglotas, politkalinys, lageriuose kentėjęs 34 metus, 2 mėnesius ir 1 dieną. Kovotojas idealistas, visą gyvenimą paskyręs Lietuvos išlaisvinimo idėjai

Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnų kaime Jurbarko vlsč. Raseinių apskrityje, Rusijos imperijoje. Tėvai turėjo 14 ha smėlynų. Tėvas buvo prasilavinęs, renkamas valsčiaus viršaičiu.  Petras buvo antrasis aštuonių vaikų šeimoje - turėjo du brolius ir penkias seseris. Visi bent kiek lankė gimnaziją, bet ją baigė (užsienyje) tik Petras. Viena sesuo perėmė tėvų ūkį.

Pradinę mokyklą Petriukas baigė Jurbarke. Toliau mokytis nebuvo lėšų, todėl išvyko Italijon, pas vienuolius saleziečius. Per metus išmoko italų kalbą ir 1923 m. išvyko šiaurės Italijon, į Este gimnaziją Padujos provincijoje, Veneto regione, Euganean kalnų papėdėje. Baigęs gimnaziją, du metus studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1923 m. vienoje Milano spaustuvių dirbo raidžių rinkėju.

Turine Paulaitis baigė tarptautinį teologijos institutą, ruošėsi tapti kunigu, tačiau šio sumanymo atsisakė. Romoje eksternu įsigijo prekybinės teisės diplomą, specializavosi lotynų kalboje. Be jos ir italų, dar išmoko vokiečių, portugalų ir ispanų kalbas.

1933 m. Paulaitis pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje (Portugalija), po metų – italų ir lotynų kalbų mokytoju privačioje gimnazijoje. 1936 m. vasarą persikėlė į Austriją, į tokią pat gimnaziją.

1938 m. Austriją okupavus vokiečiams, Petras grįžo į Lietuvą. Paskirtas Kretingos apskrities Grūšlaukio pradžios mokyklos IV kategorijos (jaunesniuoju) mokytoju.

Nuo 1939 spalio 21 d. iki 1940 m. mokslo metų pabaigos dirbo Jurbarko valsčiaus Dainių pradžios mokyklos vedėju. Įspėtas, kad jo ieško čekistai, Petras išėjo į tėviškę. Ties Smalininkais su lenta perplaukė Nemuną ir pasitraukė į Vokietiją.  

Vokietijoje Petras vėl įsidarbino spaustuvėje. Įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą. Kartu su keliais karininkais sutiko baigti vermachto žvalgybos mokyklos kursus, kad galėtų vaikščioti per sieną ir aktyviai talkinti Lietuvos patriotinėms organizacijoms ruošiant sukilimą prieš okupantus.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, sukilėliams atkūrus lietuvišką savivaldą, Paulaitis buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku. Dirbo 6 savaites. Išvaikius Ambrazevičiaus vyriausybę, grįžo į Jurbarką. „Saulės“ gimnazijoje mokė lotynų ir vokiečių kalbų. Mokiniams diegė patriotizmą. Išsinuomojo didelį butą, nupirko bilijardo stalą, šaškes, šachmatus, įkurdino bibliotekėlę ir įsteigė neoficialų klubą, kuriame dalyvavo vyresniųjų klasių mokiniai. Mokytojas, pasirašydamas Aidu, spausdino atsišaukimus, raginančius nestoti į Reicho tarnybą, netalkininkauti vokiečiams. Mokiniai juos išplatindavo ir aplinkiniuose rajonuose. Organizavo ir iš Kauno gaunamos pogrindinės spaudos platinimą. Per vieną naktį su mokiniais vokiškus gatvių pavadinimus pakeitė lietuviškais.

1942 m. vasario 16 d. P. Paulaitis įsteigė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS), parašė jos programą „Į reformuotą demokratiją“. Organizacija veikė penketukų sistema. Leido laikraštį „Lietuviški atgarsiai“. Po metų LLGS turėjo 3000 narių. 1943 m. spalį gestapas mokytoją suėmė, bet kelionėje pasisekė pabėgti. Grįžęs į Jurbarką, pradėjo slapstytis. Kaupė ginklus, spausdinimo priemones.

1944 m., rusams vėl okupavus Lietuvą, spalio pradžioje, atvyko „Smeršo“ čekistai, ketindami Petrą suimti. Prožektoriumi apakinęs įsibrovėlius, Petras pasitraukė į mišką ir nuo tada prasidėjo ginkluota kova. Sustabdyta LLGS veikla, nes dauguma narių jau buvo partizanai. Paulaitis tapo Jurbarko partizanų grupės vadu. Sudaryta 10 būrių po 15-20 vyrų. Raseinių apskr. NKVD viršininkas už P. Paulaičio galvą paskyrė 10 000 rublių premiją.

Vietoj „Lietuviškų atgarsių“ pradėtas leisti „Laisvės varpas“, vėliau tapęs Kęstučio apygardos laikraščiu. Vadavietė ir spaustuvė buvo Kričiaviškės, paskui Mikutaičių kaime, vėliau persikėlė į Mantvylių girininkiją. Paulaitis dalyvavo pasitarime dėl lietuviškos kariuomenės kūrimo, rengė jos nuostatus. Nuo antros 1945 m. pusės Aidas vadovavo Seredžiuje suformuotam batalionui N 8. Iš pradžių jame buvo 400 vyrų, vėliau nusistovėjo 100 partizanų bataliono sudėtis.

1946 m. rudenį Paulaitis dalyvavo kuriant Jungtinę Kęstučio apygardą. Pats tapo „Trijų lelijų“ rinktinės vadu, apygardos štabo žvalgybos ir kontržvalgybos informacijos, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku ir laikraščio redaktoriumi.

1947 m. iššifruota dalis ryšininkų tinklo, suimtas ir Paulaitis. Kankino Tauragėje, paskui kelis mėnesius žiauriai tardė Vilniuje. Ypatingasis pasitarimas Maskvoje Paulaitį nuteisė 25-eriems metams lagerio ir dar 5-erius metus gyventi be pilietinių teisių. Ištrėmė ir jo 76 metų motiną.

Išvežė į Komiją, Intos 4-o lagerio izoliatorių. Netrukus pervežtas į 501 statybos lagerius Tiumenės srityje, kurie per tundrą ir Uralo kalnus tiesė geležinkelį iki Obės upės. Tačiau ir ypač sunkiose aplinkybėse P. Paulaitis neprarado savitvardos ir geros nuotaikos, stiprino aplinkinių, ypač tautiečių, dvasią, dirbo patriotinį darbą su jaunimu. Ribotą susirašinėjimą kagėbistai visai užblokavo.

1956  m. birželio 13 d. P. Paulaičio bylą peržiūrėjusi Vyriausybinė komisija, nors tam ir prieštaravo LSSR KGB,  „nubraukė" 15 metų, išlaisvino iš Ozerlago ir leido grįžti į Lietuvą.

Grįžęs apsigyveno Kaune, buvo vaikomas iš vienos vietos į kitą, iš vieno darbo į kitą. KGB ir respublikos prokuroro iniciatyva vėl suimtas, kalintas Lukiškėse. Po to išvarytas iš miesto ir net iš Lietuvos. Įsikūrė lapių fermoje prie Šiaulių. Kaune, gyvendamas su studentais, vėl kūrė pogrindinę organizaciją LLGS. Po išdavimo suimtas, nuteistas 10-čiai metų tremties, pridedant neiškalėtus 15-ka.

1958 m. gegužės mėn. išvežtas į Dubravlagą Javase. 1959 m. labai nusilpęs pateko į statybininkų brigadą, kuriai vadovavo kraštiečiai. Prižiūrėjo patalpas, organizavo vaistų gavimą, laiškų persiuntimą - net iki Vatikano, verbavo į LLGS. Manoma, kad Paulaičio ir marijonų prioro laiškai buvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pradmenys. Petro pasiūlymu, įkurtas katalikiškos parapijos prototipas, viena barako sekcija paversta savotiška bažnyčia. Visose Paulaičio kalinimo vietose vykdavo giluminiai dvasiniai procesai. Lietuvos saugumiečiai daug kartų vyko pas Paulaitį, įkalbinėjo atsisakyti savo įsitikinimų, bendradarbiauti, siūlė rašyti malonės prašymą.

1960 m. išskirti ypač pavojingi kaliniai, tarp kurių pateko ir Paulaitis. Jie pusę bausmės laiko turėjo kalėti specialiuose uždaruose kalėjimuose. P. Paulaičiui čia teko rauti kelmus, gaminti plytas, dirbti virtuvėje. 1980 m. buvo pervežtas į Permės spec. kalėjimą, kur atsidūrė vienas tarp kriminalinių kalinių. Paulaitis lageriuose praleido beveik 35-erius metus, o ypatingojo režimo lageryje Mordovijoje („akmeniniame maiše“) – 13 metų.

Net priešai gerbė Paulaitį dėl jo tvirtos pozicijos ir visad sakomos tiesos. Buvo pagarbus kito nuomonei, bet mokėjo įtikinti savąja tiesa. Tapo autoritetu ne tik lietuviams. Dėl rūpinimosi kitais kaliniais, lageryje buvo vadinamas „prezidentu“. Šventai tikėjo Nepriklausomybe. Net ir kalėdamas, plėtė LLGS. 1961 m. uždarame Mordovijos kalėjime buvo išrinktas sujungtų LLKS ir LLGS pirmininku.

Baigiantis bausmei, 78-erių sulaukusio Petro Paulaičio draugai suprato, kad jo laukia senelių namai Rusijoje arba uždara psichiatrinė ligoninė. Todėl kun. A. Svarinskas parūpino gyvenamą vietą pas Kretingos vienuolį pranciškoną. Į Vilnių 1982 m. jį su antrankiais parvežė saugumiečiai, dar kartą bandė „perauklėti“. Uždraudė aplankyti gimines, bet Petras to nepaisė. Kretingoje jis vėl buvo populiarus tarp žmonių. Tačiau saugumas toliau persekiojo, varžė gyvenimą, šmeižė spaudoje. Paulaitis dėl to netgi paspruko skųstis į Maskvą. 1985 m. P. Paulaitis, pasistengus KGB, vėl liko be pastogės. Jį priglaudė kretingiškių Kubilių šeima.

Mirė 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje. Kunigams buvo grasinama nedalyvauti laidotuvėse. Tą dieną aplinkinių mokyklų mokiniai buvo neišleidžiami iš mokyklų. Tačiau susirinko didelė minia ne tik kretingiškių, bet ir žmonių iš visos Lietuvos. Prie kapo buvo sakomos kalbos, giedamos tautinės giesmės. Po to kai kurie dvasininkai turėjo aiškintis saugumui, o Telšių vyskupas rašyti pasižadėjimą, kad tokie „nusikaltimai“ nepasikartos. Palaidotas Kretingoje, Padvarių k. kapinėse.

Gimtoji sodyba neišlikusi, jos vietoje Petro pusbrolis pastatė paminklinį akmenį. Viena iš Kalnėnų gatvelių 1992 m.  pavadinta Petro Paulaičio vardu. Petro Paulaičio vardu vadinasi Jurbarko šaulių 701-oji kuopa. Prie buvusios Jurbarko gimnazijos sienos (dabar krašto muziejus) 1992 m. rugpj. 16 d. pritvirtinta atminimo lenta.

1975 m. fiziko A. Sacharovo žmona J. Bonner, atsiimdama jos vyrui skirtą Nobelio taikos premiją, savo kalboje tarp kitų politkalinių, paminėjo ir Petrą Paulaitį. Jis įtrauktas į 114-os kankinių sąrašą, patvirtintą popiežiaus jono Pauliaus II: jam galima melstis ir prašyti pagalbos.

Įvertinimas:

• 1997 m. gruodžio 22 d. Petrui Paulaičiui pripažintas kario savanorio statusas.
• 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis.
• 1999 m. vasario 1 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius).

Šaltiniai:

• Nepaprasta „Saulės“ gimnazijos lotynų kalbos mokytojo kova už laisvę// Mūsų laikas.- 2019, birž. 21, p. 9.
• Pasipriešinimas Vorkutos ir kituose lageriuose// Laisvės kovų archyvas [Nr.] 34.- K., 2003.- p. 179.
• Pocius A. Gyvenimo audrose nepalūžęs//XXI amžius, 2017; Šviesa.- 1999, liep. 17; 24.
• Simaitytė D. Nepelnytai užmirštas lagerio „prezidentas“// Pajūrio naujienos.- 2011, gruod. 23.
• Gaidelis P. Didvyriai nemiršta: Petras Paulaitis-Aidas[žiūrėta 2017-05-20]. Prieiga per internetą: https://vdocuments.pub/povilas-gaidelis-didvyriai-nemirta-
• Girdzijauskas P. Petro Paulaičio biografijos bruožai [žiūrėta 2022-09-12]. Prieiga per internetą: http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-30-t-2001/3809-petro-paulaicio-biografijos-bruozai
• Partizano Petro Paulaičio kapas [žiūrėta 2022-09-12]. Prieiga per internetą: //Kretingos krašto enciklopedija   http://krastogidas.lt/objektai/401-partizano-petro-paulaicio-kapas

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1931 02 25 – 2020 09 15)

Profesorius habilituotas daktaras Arnoldas Piročkinas gimė 1931 metais Pašvenčio kaime, Jurbarko valsčiuje. Kaip rašo pats profesorius, „likimas lėmė 1937–1949 metais mokytis trijose pradinėse mokyklose ir trijose gimnazijose“. 1949 metais jis baigė Šilutės gimnaziją (dabar Šilutės pirmoji gimnazija), 1950–1955 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas būsimasis profesorius 1955–1958 m. dirbo Dzūkų krašte – Puvočių septynmetėje mokykloje, Varėnos r., mokytoju ir dvejus metus – direktoriumi, 1958–1960 m. – Gaurės vidurinėje mokykloje, Tauragės r., mokytoju bei direktoriumi. 1960 m. sugrįžo į Vilniaus universitetą tęsti studijų aspirantūroje, gilintis į sintaksės problemas. Ją baigęs, daugelį metų Arnoldas Piročkinas kruopščiai ir atsakingai dirbo jau savu tapusiame universitete pedagoginį, metodikos ir mokslinį darbą. Vilniaus universitete dirbo Lietuvių kalbos ir Lituanistinių studijų katedroje. Taip pat vadovavo lituanistų seminarams, dėstė rusistams, teisininkams ir kt.

MOKSLAS KAIP UPĖ

„Mokslų raidą galėtume lyginti su upe: joje yra ne vien farvateris, bet ir sėklių, atabradų bei rėvų“ – profesoriaus domėjimosi laukas visada buvo kalba. Jaunystėje jis išmoko ir čekų kalbą, kuri sintaksės požiūriu labai artima lietuvių kalbai. „Prie čekų kalbos ilgai ėjau. Man, kaip sintaksės specialistui, čekų kalba buvo reikalinga, ja parašyta daug sintaksės studijų, naudingų mano darbui“, – yra sakęs A. Piročkinas. O 1971–1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos“. Profesoriaus straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas“, „Gimtasis žodis“, „Voruta“ ir kiti žurnalai bei laikraščiai.

GRAMATINĖS ĮŽVALGOS

Didžiausi A. Piročkino moksliniai nuopelnai – nuodugniai aptartas ir visapusiškai įvertintas Jono Jablonskio gyvenimo kelias, jo indėlis lietuvių kultūrai ir pagrindiniai bendrinės kalbos norminimo principai bei šviečiamoji veikla. Ne vienus metus profesorius kaupė medžiagą plačiajai Jablonskio biografijai, kurios dvi knygos pasirodė 1977–1978 m., pirmoji – „Prie bendrinės kalbos ištakų“ (1977), apimanti jo gyvenimą ir darbus 1860–1904 m., o antroji – „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ (1978), tęsianti jo gyvenimo ir darbų istoriją 1904–1930 m. laikotarpiu. Tai stambi monografija, visapusiškai atskleidžianti didžiojo mūsų kalbininko J. Jablonskio nepaprastai vingiuotą gyvenimo kelią, jo neeilinę asmenybę ir nepaprastai vertingą palikimą. Už ją 1979 m. A. Piročkinui buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Be šių stambių studijų buvo išleista ir keletas kitų knygelių, skirtų Jablonskio gyvenimui ir veiklai. Ypač svarbia laikytina suvestinė knyga „Jono Jablonskio kalbos taisymai“ (1986) bei išliekamąją kultūrinę vertę turinti A. Piročkino sudaryta knyga „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“ (1991). Šių keturių knygų pagrindu 1987 metais buvo apginta habilituoto mokslų daktaro disertacija.

KALBŲ GRETINIMAS

Rengdamas monografiją profesorius A. Piročkinas neliko nuošalyje nuo praktinių gimtosios kalbos reikalų. Jis lygia greta ir toliau nuolat rašė straipsnius ir knygas aktualiais kalbos praktikos klausimais, gilinosi į bendrinės kalbos kodifikacijos teoriją. Kalbos kultūros temomis profesorius yra išspausdinęs knygas „Teisininkų kalbos kultūra“ (1980) ir „Administracinės kalbos kultūra“ (1990). Rašydamas gimtosios kalbos mokslui ir praktikai skirtas knygas ar straipsnius, A. Piročkinas daugiausia turėjo prieš akis mokyklos (tiek aukštosios, tiek vidurinės) poreikius. Jam, ilgą laiką pačiam dirbusiam pedagoginį darbą, rūpėjo, kad mokslo darbai būtų naudingi jaunajai kartai ugdyti. Todėl jis nesibodėjo rašyti ir metodinio pobūdžio darbų (1982 m. išspausdinta jo drauge su Z. Alauniene parengta vidurinei mokyklai knygelė „Atpasakojimai“, 1990 m. pasirodė jo knyga „Jaunajam lituanistui: mokslinio darbo metodikos pradmenys“, o 1995 m. – lietuvių kalbos vadovėlis kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: aukštesnio kurso vadovėlis“).

VEIKLOS BARAI

Profesoriaus habilituoto daktaro Arnoldo Piročkino veikla labai plati ir įvairiapusė. 1949–1950 metais profesorius rengė straipsnius „Šilutės tiesos“ laikraščiui. Jis yra parašęs nemaža įdomių publicistinių straipsnių pasaulėžiūros, moralės, religijos klausimais, redagavęs mokslo darbų, skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 metais parašė monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai“, išleistą ir Lenkijoje, joje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.

DUOKLĖ JURBARKUI

Keletą metų gerbiamas profesorius paaukojo monografijai apie savo gimtąjį kraštą. Daugiau kaip 400 puslapių studiją „Jurbarkas: istorijos puslapiai“ (1996) rašė daugiau kaip 20 autorių, dirbo kelių žmonių redakcinė ir atskira leidybinė komisija, o knygos sudarytoju ir atsakinguoju redaktoriumi buvo nenuilstantis A. Piročkinas. Be to, jis pats parengė knygos straipsnius apie Smalininkus iki Antrojo pasaulinio karo, apie Žvyrių evangelikų liuteronų bendruomenę, okupacijų aukas, žymius Jurbarko krašto žmones ir kt. Ne vienas miestas gali pavydėti taip išsamiai ir kvalifikuotai parašytų savo istorijos puslapių. Už reikšmingus lituanistikos darbus ir didelį indėlį leidžiant knygą „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ A. Piročkinui 2011 m. buvo suteiktas Jurbarko rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas.

2018 m. rugpjūtį Jurbarko krašto šventės metu visuomenei buvo pristatyta A. Piročkino knyga „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918-1940 metai“, užfiksavusi atokios provincijos įvykius ir jų dalyvius. Šiame kraštiečių susitikime atidengtas A. Piročkinui skirtas sostas su išminties simboliu – pelėda, Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parke.

GYVAS MINTYSE IR DARBUOSE

Piročkinas mirė 2020 m. rusėjo 15 d. ir atgulė amžinojo poilsio vieton Jurbarko evangelikų liuteronų kapinėse šalia žmonos Martos ir kitų giminės artimųjų. Gyvenimą su upe profesorius palygino kalbėdamas apie Joną Jablonskį, šių dienų kontekste, A. Piročkiną gyvenimo upė parplukdė į Jurbarką, taip mylėtą kraštą – lankytą ir apdovanotą neįkainojama kronika. Profesoriaus vardas gerai žinomas jurbarkiečiams – bibliotekos parke esanti pelėda kviečia prisėsti ant profesoriui skirto krėslo ir pasisemti išminties. A. Piročkinas apie J. Jablonskį yra pasakęs, kad jis vaizduojamas sėdintis krėsle, simboliška, kad atminties krėslas atsirado prie Jurbarko bibliotekos ir A. Piročkinui, kuris mylėjo biblioteką, čia dažnai lankėsi, o po mirties čia sugrįžo su asmeninės bibliotekos vertybėmis, daiktais, kalbančiais apie viso gyvenimo darbus.

„JURBARKO MIESTO IR VALSČIAUS KRONIKA“ – DARBO KAMBARYJE

Profesoriaus habilituoto daktaro Arnoldo Piročkino atminimo įamžinimui 2021 m. Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekoje įrengtas jo darbo kambarys – su jam priklausiusiais baldais, asmenine knygų biblioteka, ypatinga antikvarine spausdinimo mašinėle, pagaminta vokiečių firmos „Rheinmetall“, kuria profesorius ir parašė savo svarbius darbus. Rankraštis „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918–1940 metai“ guli sekcijos lentynoje ir kalba apie duoklę kraštui, kurį taip mylėjo. Profesoriaus asmeninius daiktus perdavė ir atkurti autentišką darbo kambario aplinką padėjo A. Piročkino dukra Gaila Piročkinaitė, kuri knygų spintoje surikiavo knygas, padėjo ant sienos pakabinti paveikslus taip, kaip viskas atrodė tėčio kambaryje. Jo atminimas bus gyvas tol, kol apie jį kalbėsime, kviesime dirbti jo kambaryje, atversime ekspoziciją plačiajai visuomenei, sudarysime sąlygas studentams gilinti kalbotyros žinias autentiškoje ir įkvepiančioje aplinkoje.

Profesoriaus darbo kambarys – ekspozicija, kurioje galima ne tik pabūti profesoriaus kambaryje, pajausti mokslo dvasią ir kūrybinę atmosferą, bet ir susipažinti su profesoriaus parašytomis knygomis, taip pat jo skaityta literatūra, galima suprasti, kas formavo tokią inteligentišką, išsilavinusią, įžvalgią ir jautrią asmenybę. Profesorius mylėjo žmones, ypatingą ryšį jautė Jurbarko kraštui, belieka džiaugtis, kad A. Piročkinas grįžo namo. Tol kol apie jį kalbėsime, lankysimės jo darbo kambaryje, vartysime jo darbus, atsargiai sklaidysime knygose rastus pastabų lapelius, jis bus gyvas. Arnoldo Piročkino darbo kambario atidarymas numatomas 2022 m. rugsėjį, minint jo mirties metines.

Straipsnį parengė: Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rasida Kalinauskienė

2022 m. rugsėjo 6 d.

(1930 01 04–2026 04 20)

Aldona Elena Puišytė-Grigaliūnienė – viena žymiausių Jurbarko krašto žmonių – pašaukimo ir vilties poetė, dramaturgė, vertėja, eseistė, rezistencinio pasipriešinimo dalyvė.

Aldona Elena Puišytė gimė 1930 metais sausio 4 dieną Jurgeliškiuose, Jurbarko rajone. Vaikystė prabėgo kaime, gražioje tėviškės sodyboje. „Nuo vaikystės mus lydi pasaka, lyg ta stebuklų skrynia su neišsemiamais lobiais. Tik paliesk – ir suskambės, ir prakalbės, ir paporins apie raganos skriaudžiamą našlaitę, darnos ir chaoso jėgų grumtį, nelengvą naivuolio trečiojo brolio kelią į Grožio, Gėrio ir Teisybės karalystę...“ (Aldona Elena Puišytė).

Poetės bibliografijoje – 30 knygų: eilėraščių ir poemų rinkiniai, poezijos knygos vaikams, memuarai, įvairių poetų vertimai. Jos poezija – drąsi savo filosofiniais apmąstymais, moralinių vertybių išaukštinimu, meditaciniu susikaupimu. Dvasingumas ir aukštų idealų teigimas – vienas svarbesnių jos kūrybos motyvų.

Aldona Elena Puišytė – Poezijos pavasario, įvairių literatūrinių premijų laureatė, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos rašytojų sąjungos premija, III laipsnio Santakos garbės ženklu.

Eilėraščiai – geriausia poeto autobiografija, jie labiausiai atskleidžia vidinį pasaulį, tai lyg savotiškos poeto sielos ataskaitos. „Mano poezija nieko negali pakeisti, ji gali tik priminti, kad yra kur kas gilesnių dalykų, brangesnių vertybių už kasdienybės triukšmą֧“ – sakė poetė Aldona Elena Puišytė.

2026 metų balandžio 20 dieną Jurbarko rajono savivaldybės viešąją biblioteką pasiekė liūdna žinia – poetė mirė.

Informaciją parengė vyresnioji bibliotekininkė Sigita Baltrušaitienė

2026 m. balandžio 20 d.

(1912 03 25 – 1983 08 18)

Marcelinas Ročka – lotyniškos lietuvių literatūros tyrinėtojas, kultūros istorikas, knygotyrininkas, bibliografas, vertėjas, pedagogas.

Marcelinas Ročka gimė 1912 m. kovo 25 d. Ambručių k. Raudonės vlsč. Raseinių apskr. (dabar Jurbarko raj.), vidutinių valstiečių šeimoje. Gimtinėje baigęs pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1934-1939 m. sėkmingai studijavo klasikinę filologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Teko padaryti metų pertrauką, nes 1936 m. buvo pašauktas į kariuomenę. Apgynė diplominį darbą „Platono sielos nemirtingumo argumentai Faidone“.
1939 m. pradėjo dirbti lotynų kalbos mokytoju Zarasų gimnazijoje. 1940 m., universitetą perkėlus iš Kauno į Vilnių, pakviestas į klasikinės filologijos katedrą kur iki 1951 m. dėstė senąsias kalbas ir antikinę literatūrą. Vokiečių okupacijos metais (1943-1944 m.) apie 10 mėnesių dirbo vertėju priverčiamųjų darbų stovykloje. 1945-1950 m. M. Ročka ėjo istorijos ir filologijos fakulteto prodekano pareigas. 1949-1951 m. buvo lietuvių literatūros katedros vedėju. 1951-1955 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto direktoriumi, iki 1959 m. jame dėstė įvairias filologines disciplinas, dirbo užsienio literatūros katedroje. Nors nuo 1949 m. buvo komunistų partijos nariu, saugumui išsiaiškinus, kad prieškary priklausė Šaulių organizacijai, iš instituto pašalintas. 1961-1972 m. vadovavo retrospektyvinės bibliografijos skyriui Lietuvos TSR knygų rūmuose.
1949 m. apgynė kandidatinę disertaciją apie K. Donelaičio kūrinių eilėdarą. Po to ėmėsi milžiniško darbo – tyrinėti ikidonelaitinę lietuvių literatūrą, kad susidaryti jos visumos vaizdą, teisingiau įvertinti didžiojo būrų dainiaus  kūrybą. Jis manė, kad tai būtų ir mokykla vertėjams iš lotynų bei senovės graikų kalbų. 1953 m. gavo docento vardą.
1960-1961 m. Marcelinas dirbo masinėse bibliotekose, Centrinėje mokslinėje technikos bibliotekoje. Nuo 1961 m. dirbdamas Knygų rūmuose, nuo 1963 m. vadovaudamas ikitarybinės spaudos retrospektyvinės bibliografijos skyriui, Ročka buvo vienas iš „Lietuvos TSR bibliografijos“ tomų, skirtų lietuvių raštijos istorijai, rengėjų. M. Ročka rinko žinias ir sudarė XVI-XX a. Lietuvoje išėjusių lotyniškų knygų kartoteką. Jos pagrindu, jau po sudarytojo mirties, parengta lotyniškų knygų bibliografija. 1961-1970 m. publikavo straipsnių apie M. Mažvydą, K. Donelaitį, P. Roizijų, V. J. Agripą, M. K. Sarbievijų, A. Kulviečio biblioteką, humanizmą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, lotyniškąją XVI amžiaus vidurio Vilniaus poeziją. Rašė apie pirmąsias Lietuvos mokyklas, lietuvių studijas užsienio universitetuose, mokyklas ir pedagoginę mintį Mažojoje Lietuvoje ir t. t., sudarinėjo bibliografijas. Marcelino Ročkos interesų ratas buvo platus. Aktyviai dirbo ir po išėjimo į pensiją 1972 m.
Mokslininkas gilinosi ir į žymiausio XVII a. Rytų Europos poeto M. K. Sarbievijaus kūrybą, parengė spaudai „Pirmąją lietuvišką knygą“, padėjo parengti Gedimino laiškų publikaciją ir didesnę dalį M. Mažvydo kūrybinio palikimo. Rankraščiuose liko kelios monografijos, per 100 straipsnių. Neišvydo jis ir išverstų J. Bretkūno laiškų, publikuotų jo rinktiniuose raštuose.
Svarus M. Ročkos indėlis ir vertimo baruose: iš graikų kalbos išvertė Aristotelio „Poetiką“, iš prancūzų – P. Holbacho „Kišeninę teologiją“, iš lotynų – Gedimino laiškus. Taip pat yra  išvertęs M. Mažvydo, P. Roizijaus, A. Volano, J. Bretkūno, M. K. Sarbievijaus ir kt. kūrinių, laiškų.
Mokslininkas aktyviai dalyvavo mokslinėse konferencijose, vadovavo Lietuvos ir Baltarusijos aspirantų darbams. Išugdė kultūros darbui pasišventusių žmonių būrį. Stebina ne tik Marcelino Ročkos darbų gausa, bet ir labai plati tyrimų problematika, jos universalumas. M. Ročka stovi greta žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių kultūros veikėjų.

Su žmona medike Elena užaugino tris vaikus – du sūnus ir dukrą. Mirė 1983 m. rugpjūčio 18 d. Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Bibliografija:

• Rinktiniai raštai.- V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002.- 458 p.
• Lietuviškoji Petro Roizijaus poezijos tematika ir jo kultūrinė veikla Lietuvoje.- V.: Mintis, 1965.- [24] p.
• Lietuvių studentai Krokuvoje ir humanizmo pradžia Lietuvoje (XX a.-XVI a. pradžia).- V.: [s.n.], 1966.- [30] p.
• Mykolas Lietuvis.- V.: Mokslas, 1988.- 210 p.
• Стихосложение Донелайтиса: автореферат дисертации на соискание ученой степени кандидата филологических наук/ - Вилънюс 1949.- 8 с. – (Вилънюсский государственный университет. Историко-филологический факультет).

Vertimai:

• Aristotelis. Poetika: mokymo priemonė.- V.: Vilniaus valst. ped. inst., 1959.- 106 p., [1] portr. lap.
• Holbachas P. Kišeninė teologija.-V.: Valstybinė politinės ir mokslinės lit. l-kla, 1961.- 196 p.
• Gedimino laiškai/Iš lot. ir vok. k. vertė M. Ročka.- V.: Mintis, 1990.- 477 p., 1 portr. lap.: portr.

Įvertinimas:

• 1971 m. LTSR valstybinė premija (kartu su kitais knygos „Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba“ pirmojo tomo rengėjais)

Šaltiniai:

• Gargasaitė D. Senosios knygos bičiulis// Bibliotekų darbas.- 1983, nr. 12, p. 32-33.
• Narbutas S. Lietuvių raštijos istorikas//Pergalė.- 1983, nr. 11, p. 185-186.
• Ulčinaitė E. Marcelinas Ročka: klasikas ir lituanistas (1912-1983)//Literatūra.- 2012, nr. 54, p. 118-120.: iliustr.
• Zimareva O. Marcelinas Ročka//Tarp knygų.- 2012, nr. 4, p. 21-25.: iliustr.         

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1905 02 17 – 1987 07 19)

Antanas Sabaliauskas – kunigas, salezietis, misionierius, žurnalistas, rašytojas, vertėjas.

Antanas Sabaliauskas gimė 1905 m. vasario 17 d. Jurbarko dvaro Klišių kumetyne. Šeimoje augo 9 vaikai, Antanas buvo ketvirtasis. Brolis Eugenijus taip pat tapo kunigu. Antanas mokėsi Jurbarko keturklasėje rusų pradžios mokykloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tėvai leido jį mokytis privačiai. 1918 m. įstojo į antrą Jurbarko progimnazijos klasę. Šeštąją klasę baigė Raseinių gimnazijoje. Saleziečio J. Puišio pakviestas, išvyko į Italiją, Este saleziečių kolegiją. Po dviejų metų buvo priimtas į naujokyną saleziečių centre, o dar po metų pradėjo studijuoti filosofiją Turine. Vėliau išsiųstas į Romą studijuoti teologijos popiežiaus Grigaliaus universitete.

1932 m. liepos 31 d. A. Sabaliauskas buvo įšventintas ku­nigu. Primicija įvyko Jurbarko bažnyčioje per Žolinės atlaidus. Rudenį paskirtas darbuo­tis į saleziečių misiją Ispani­joje, Astudillo kolegijoje. 1933–1934 m. dirbo misionieriumi Indijoje, Madrase. Sušlubavus sveikatai, grįžo į Europą. 1935–1938 m. klebonavo Šveicarijoje, Ticino kantone, italakalbėje Maroggia parapijoje.

1938 m. kunigas su­grįžo į Lietuvą, įvairiose gimnazi­jose vedė rekolekcijas, talkino sa­leziečiams. Neramiais 1940 m. kun. A. Sa­baliauskas buvo paskirtas Muniš­kių parapijos klebonu.

1944 m. rudenį artėjant frontui, kunigas su seserimi pasitraukė į Vokietiją – nuo Jur­barko iki Marienburgo tris sa­vaites ėjo pėsti. Po karo dirbo kapelionu pabėgėlių stovyklose Schwarzwalde (Tiuringijoje).

1949 m. pradžioje kun. Antanas Sabaliauskas atvyko į Venesuelą, į kraštą, kur lig tol nėra buvę nei vie­no lietuvio kunigo. Apsigyveno sostinėje Karakase. A. Sabaliauskas šalyje įkūrė penkis dvasinius lietuvių židi­nius (Karakase, Marakajuje, Valensijoje, Barkisimete, Marakaibe). Kiekvieną savaitgalį kuriame nors laikydavo mišias. Karakase, kaip rašo dr. J. P. Prunskis, kunigas Antanas buvo ne vien dvasios vadas, bet ir lietuvybės šulas, ir knygnešys, ir sa­votiškas lietuvių konsulas, rasdavęs kelią į valdžios įstaigas ir daug kuo lietuviams padėdavęs.

1954 m. kun. A.Sabaliauskas persikėlė į JAV, kur Cedar Lake vietovėje Indianos valstijoje įkūrė saleziečių vienuolyną.

Besimokydamas Turine, Antanas pradėjo rašinėti įvairius straipsnelius – vienus siuntė į Lietuvos periodinę spaudą, kiti atskiromis brošiūrėlėmis buvo išspausdinti vienuolių spaustuvėje. 1927 m., saleziečių generolo kun. P. Rinaldi paprašytas, klierikas A. Sabaliauskas pradėjo leisti dvimėnesinį iliustruotą žurnalą lietuvių kalba „Saleziečių žinios“. Šį darbą, greta studijų, dirbo metus. Karakase kunigas 1949 m. įkūrė ir iš pradžių redagavo Vene­suelos lietuvių katalikišką ilius­truotą žurnalą „Tėvų kelias“. Jis ėjo iki 1955 m. Toli nuo gimtosios že­mės atsidūrusiems lietuviams taip buvo padedama išlaikyti savo pa­pročius ir kilnią lietuvišką dvasią. Gyvendamas JAV, A. Sabaliauskas įsteigė ir Čikagoje ėmė leisti nepe­riodinį saleziečių leidinį „Šiluvos balsas“, 1957-1959 m. pasirodė trys jo numeriai. Leidinys supažindino lietuvius su vienuoly­no stovyklaviete, planuojama steig­ti Šiluvos šventove, saleziečių gim­nazija.

Savo įspūdžius Indijoje kun. Antanas Sabaliauskas aprašė kny­goje „1000 paslapčių šalyje“, išleis­toje 1939 m. ir sulaukusioje nema­žo skaitytojų susidomėjimo. Darbuodamasis Venesueloje, parašė soli­džią prisiminimų knygą „Nuo Im­srės iki Orinoko“, kurioje įtaigiai papasakojo savo nuotykingą gyve­nimą. 1953 m. jis išleido knygą „Taip jis kalbėjo: Don Bosko mintys.“ Kunigas Antanas Sabaliauskas lietuviškai prakalbino vieną populiariausių italų autorių Guareschi Giovanni, išversdamas populiarųjį jo  romaną „Don Kamiliaus mažasis pasaulis“. Dalimis jis buvo publikuojamas „Tėvų kelyje“. 1953 m. Karakase išleistas pirmasis, o 1956 m. – antrasis tomai. 1952 m. Italijoje Julienas Duvivier sukūrė pirmąją šio bestselerio ekranizaciją, o jų iki pat 1972-ųjų buvo daug. 1983 m. naują kino filmą sukūrė Terrencas Hillas. Žurnalas „Artuma“ dešimt metų spausdino šios knygos ištraukas, o 2017 m. išleido ir knygą.

Kunigas Antanas Sabaliauskas 1987 m. liepos 19 d. mirė Bostone, JAV.

Bibliografija:

• Sabaliauskas A. Nuo Imsrės iki Orinoko: per Fakirų žemę: lietuvio misijonieriaus atsiminimai, įspūdžiai, pergyvenimai Europoje, paslaptingojoj Indijoje ir Pietų Amerikoje.- [Brooklyn, N.Y.]: Venta, 1951.- 225, [2] p., [1] portr. lap.
• Sabaliauskas A. Nuo Imsrės iki Orinoko: per Fakirų žemę: lietuvio misijonieriaus atsiminimai, įspūdžiai, pergyvenimai Europoje, paslaptingojoj Indijoje ir Pietų Amerikoje/ 2-oji laida, aut. peržiūr. ir papild.- Castelnuovo Don Bosco: Saleziečių leidinys, 1958.-205 p., [19] iliustr. lap., portr. lap.
• Sabaliauskas A. Tūkstančio paslapčių šalyje: (fakirų žemėje)/ k. A. Sabaliauskas S.S.- K.: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1939.- 261, [1] p.: iliustr.- (Šv. Kazimiero draugijos leidinys).
• Sabaliauskas A. Viešpaties angelas: maldų knygelė visiems/ parašė kan. A. Sabaliauskas.- Chikago: Edvardas Vilutis, 1955.- 287, [1] p., 1 iliustr. lap.
• Sabaliauskas Antanas [Antano Sabaliausko laiškai Liudui Girai].-[K.], 1924.IV.29-V.22.- 2 lap., 2 laišk.

Vertimai:

• Guareschi Giovanni Don Kamiliaus mažasis pasaulis/ sulietuvino A. Sabaliauskas.- Caracas: „Tėvų kelias“.
• [D. 1].- (Saleziečių sp.), 1953.-324, [1] p.: iliustr.
• D.2.- 1956.-222, [2] p.: iliustr.
• Guareschi Giovanni Don Kamilis: [romanas] su 38 autoriaus piešiniais/ Iš italų kalbos vertė Antanas Sabaliauskas.- K.: Artuma, 2017.-287, [1] p. iliustr.
• Guareschi Giovanni Don Kamilis: [Garso įrašas]: romanas/ Iš italų kalbos vertė Antanas Sabaliauskas; skaitovas Algimantas Butvilas; garso operatorė Nijolė Raudeliūnienė.- V.: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2018.- 1 garso diskas.
• Bosco Giovanni, šventasis Laimės gairės/ Šv. Jonas Bosko; paruošė  A. Sabaliauskas. 2-oji laida.- [Putnam, Conn.]: Lietuvių Saleziečių leidinys, 1954.- 136 p.
• Pilla D. Siela už sielą/ Vertė Antanas Sabaliauskas.- [Asti]: Castelnuovo Don Bosco, 1952.- ([Roma]: Saleziečių spaudos studija).- 307 p., iliustr.

Parengti leidiniai:

• Kario kataliko sielos draugas: [maldaknygė] / paruošė A. Sabaliauskas.- [K.]: [s.n.], 1921.- 336, IV p.: iliustr.
• Pažink Don Bosko/ paruošė A. Sabaliauskas.- [Chikago: Lietuviai Saleziečiai, 1956].- 24, [2] p.
• Saleziečių bendradarbiai – Don Bosko tretininkai/ paruošė kun. A. Sabaliauskas.- Putnam, Conn.: Immaculata, 1956.- 32 p.
• Taip jis kalbėjo: (Don Bosko mintys)/ parengė A. Sabaliauskas: [Castelnuovo Don Bosco], 1953.- 132 p.
• Saleziečių žinios: kunigo Bosko Saleziečių veikimo laikraštis/[redaktorius Antanas Sabaliauskas]. Torino: Kunigo Bosko Saleziečių veikimo centras, 1927-1940, 1994-1927. [Redaktorius Antanas Sabaliauskas], Dvimėnesinis.
• Šiluvos balsas/ redaktorius kun. A. Sabaliauskas.- Crown Point: Lietuviai Saleziečiai Amerikoje, 1957-1959. Įvairaus dažnumo.

Šaltiniai:

• Enskaitis J. Širdim likęs „gražiuose Imsrės krantuose“...//Šviesa.- 1994, vas. 26, p. 4.
• Kutkevičius V. Jurbarko kraštą garsino net du Antanai Sabaliauskai// Mūsų laikas.- 2013, rugpj. 2, p. 7.
• Kutkevičius V. Visuomet ilgėjęsis gimtosios Imsrės pakrančių.//Šviesa.-2000, vas. 19, p. 7.
• http://misijalietuva100.lt/2016/01/22/antanas-sabaliauskas-1905-1987-m/
• https://www.artuma.lt/archyvas/rinktiniai/show/vienijanti-sazines-galia
• Nuotrauka iš Bronislavos Stankaitienės asmeninio archyvo.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1902 05 27 – 1991 04 21)

Stasys santvaras – poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, libretų autorius, operos solistas, muzikos kritikas, visuomenininkas, bibliofilas.

Stasys Santvaras gimė 1902 m. gegužės 27 d. Rustekonių k, Seredžiaus valsčiuje, Kauno apskrityje (dabar Jurbarko raj.). Tėvas mirė anksti. Motina mokėjo kelis šimtus dainų.

Stasys 1914 m. baigė Seredžiaus pradinę dviklasę mokyklą. 1915-1919 m. mokėsi lietuviškoje Vilniaus „Ryto“ draugijos, Kauno „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose. 1922-1923 m. baigė brandos atestato kursus. 1926-1928 m. studijavo muziką ir dainavimą Klaipėdos konservatorijoje. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, studijas tęsė Milane, Frescobaldi muzikos institute. Lankė privačias M. Sammarco, F. Cecchi, A. Kraisky dainavimo studijas. Laisvo klausytojo teisėmis lankė Dž. Verdžio konservatoriją, Milano katalikų universitetą. Išklausė italų kalbos ir literatūros kursą. Domėjosi dailės istorija, senąja ir naująja italų literatūra.

1919 m. sausio 11 d. Santvaras įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnaudamas antrajame kunigaikščio Algirdo pėstininkų pulke, dalyvavo kautynėse su bolševikais, buvo sužeistas. Nuo 1920 m. kovo mėn., toliau mokėsi ir tarnavo kariuomenės  intendantūroje. Su pirmąja laida baigė instruktorių mokyklą. 1922-1923 metų sandūroje savanoriu dalyvavo sukilime Klaipėdos kraštui vaduoti.

1921 m. dirbo valstybės kontrolės įstaigoje, 1922-1923 m. naujienų agentūroje ELTA vidaus skyriaus redaktoriumi. Metus laiko - Tautos ir Vilkolakio teatrų administratoriumi, lankė A. Sutkaus vadovaujamą teatro vaidybos studiją. 1923-1926 m. rašė teatro spektaklių recenzijas, pasirašinėdamas St. Vydragos slapyvardžiu. 1929 m. – įgaliotasis dienraščio „Lietuvos aidas“ korespondentas Milane. 1932 m. rugsėjo 15 d. priimtas į Valstybės teatrą trečios eilės artistu-kandidatu (solistu). 1933 m. pradžioje sukūrė dainelių pardavėjo vaidmenį Dž. Pučinio operoje „Skraistė“, po mėnesio – dar vieną vaidmenį ir metų pabaigoje - trečią. Iš viso iki emigracijos dainavo 8-iose operose. Su teatru sudarė kelias sutartis dėl libretų vertimo į lietuvių kalbą. 1934 m. paskirtas Valstybės teatro libretų vertėju ir lietuvių kalbos tarties prižiūrėtoju, taip pat Kauno Valstybės operos teatro trečios eilės artistu (solistu). 1937-1938 m. dirbo Valstybės operos teatro kalbos taisytoju. 1939 m. paskirtas operos teatro repertuaro komisijos nariu, kiek vėliau – teatro vertėju-artistu. 1940-1941 m. dirbo lietuvių kalbos tarties ir fonetikos lektoriumi Kauno konservatorijoje. 1941 m. paskirtas Kauno valstybinio dramos teatro dramaturgu. 1943 m. tapo Kauno jaunimo teatro direktoriumi. Įkūrė vaidybos meno studiją, dėstė lietuvių kalbos tartį.

Pasitraukęs į Vokietiją, dirbo Biuhlertalio ginklų fabrike, o JAV - įvairiose pramonės įmonėse. Bostone bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Dirbo sekretoriumi „Lietuvių enciklopedijos“ (LE) redakcijoje. Vėliau buvo LE ir „Encyklopedia Lithuanica“ teatro skyriaus redaktoriumi, rašė teatro ir vaidybos aptarimus, žymių žmonių biografijas. LE parašė lietuvių dramos ir operos teatrų istorinę apžvalgą. 1954-1967 m. dirbo Masačusetso ligoninės laboratorijų tarnybos administracijoje, vadovavo vienam skyriui. 1960 m. tapo tautininkų laikraščio „Dirva“ redakcinės komisijos nariu, vėliau – nuolatiniu bendradarbiu, buvo literatūrinio konkurso  pirmininku. 1967 m. išėjo į pensiją. 1987 pakviestas į „Naujosios vilties“ žurnalo redakcinę kolegiją.

Eiliuoti pradėjo 14-os metų, besimokydamas „Ryto“ gimnazijoje. Pirmuosius savo eilėraščius paskelbė 1921 m. lapkričio 13 d. dienraščio „Lietuva“ kultūriniame priede „Sekmoji diena“. Lyrika vadinama neosimbolistine, lyg ir tarpinė tarp lietuvių simbolistų ir neoromantikų. Turi religinį atspalvį. Jo kūryba – idealumo ir grožio išraiška, kaip pats sakė: „Dainuoju dainą apie šviesą“. Eilėraščiams būdinga priešybių derinimu pagrįsta pasaulio samprata.

1923 m. išleido pirmąją dramą „Saulytė“. Po to parašytos trys dramos dingo. 1924 m. Tilžėje išleido pirmąją lyrikos knygą „Saulėtekio maldos“. 1925 m. priimtas į Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos klubą. 1926 m. į lietuvių kalbą išvertė O. Henrio novelę „Kuris iš dviejų“. 1931 m. Milane parašė S. Šimkaus operos „Pagirėnai“ libretą. 1932, jau Lietuvoje – antrąjį jos variantą bei libretą A. Račiūno operai „Atlantida“ (dingusi). Parašė scenarijų J. Pakalnio baletui „Sužadėtinė“.

1. Santvaro kūryba nuo 1924 m. publikuota „Ateityje“, „Baruose“, „XX amžiuje“, „Į laisvę“, „Lietuvyje“, „Lietuvos žiniose“, „Meno kultūroje“, „Mūsų dienose“, „Naujame žodyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Vaire“, „Vakaruose“, „Židinyje“ ir kt. periodiniuose leidiniuose. Vėliau – „Aiduose“, „Dirvoje“, „Drauge“, „Gabijoje“, „Keleivyje“, „Lietuvių dienose“, „Lietuvoje“, „Naujojoje viltyje“, „Tėvynės balse“, „Krašto balse“ ir kt. Nuo 1967 m. pradėtas vėl publikuoti Lietuvoje. Eilėraščių pateko į daugybę poezijos rinkinių tiek už Atlanto, tiek ir tėvynėje. 1964 m. Čikagoje kartu su poetu A. Gustaičiu išleido pirmąją savo kūrybos įrašų plokštelę. Be poezijos, rašė ir libretus operoms, eseistiką, publicistiką literatūros mokslo, teatro, kino, muzikos, dailės, politikos ir kt. klausimais – beveik 800 straipsnių! Rado laiko parengti ir redaguoti kitų autorių kūrinius ar kūrybos rinkinius. Jo paties kūriniai versti į anglų, esperanto, estų, latvių, lenkų, olandų, rusų, vengrų, vokiečių kalbas.

Be Stasio Vydragos slapyvardžio, Santvaras pasirašinėjo ir Gandru, Petru Gandru, Frančeska Gerutyte, įvairiais inicialais.

Iš kitų kalbų: anglų, estų, italų, latvių, prancūzų, rusų, vokiečių išvertė apysaką, daugybę eilėraščių, giesmių, dainų, arijų, apie 40 operų pastatymų programų ir kt. Ypač vertingi operų libretų vertimai, kurių vien Lietuvoje iki 1944 m. išvertė 14, patobulino aštuonis ankstesnius, kitų vertėjų. Santvaras buvo bene pirmasis, bandęs kurti muzikinę kalbą, labai stengėsi, kad libretuose neliktų nevokališkų, švilpiančių, šnypščiančių garsų.

Užrašė dalį, kiek jų prisiminė, mamos dainuotų dainų. Buvo pradėjęs rašyti savo atsiminimus, nors mieliau juos rašydavo apie kitus. Liko komedijos ir dviejų naujų dramų apmatai.

Dainavo „Dainos“ draugijos chore. Išvykoje su juo, 1923 m. liepos 1 Palangoje, bene pirmą kartą, skaitė savo kūrybą plačiajai auditorijai; 1924 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Kaune. 1927 m. dainavo Klaipėdos konservatorijos surengtame labdaros koncerte. 1928 m. – Klaipėdos giedotojų draugijos pastatytoje M. Petrausko operoje „Birutė“. 1932 m. pirmą kartą dainavo per Lietuvos radiją. Draugavo su kompozitoriais S. Šimkumi, J. Gaideliu. Santvaro tekstais sukurta nemažai dainų, giesmių, kantatų, chorinių ir vokalinių miniatiūrų. Daug dainų galima rasti ir įrašytų, ne vieną dainavo ir A. Šabaniauskas.  Paties Santvaro atliekama daina, įrašyta, berods, tik viena.

1926 m. sausio 1 d. Valstybės teatre įvyko Santvaro dramos „Žvejai“, o 1927 – jo iš čekų kalbos išverstos dramos „R. U. R.“ premjera. „Žvejai“ vėliau atnaujinta, išversta į vokiečių, estų, latvių kalbas ir su pasisekimu vaidinta ir užsienio šalyse. 1947 m. ši drama, nutylint autorių ir pakeitus pavadinimą, mokytojos B. Čičirkienės buvo pastatyta ir Jurbarko gimnazijoje. Daugiausia Santvaro dramų buvo pastatyta JAV. Dramaturgijai vystytis trukdė profesionalių dramos teatrų nebuvimas.

Stasys Santvaras nuo jaunystės buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvavęs įvairių draugijų, organizacijų veikloje, organizavęs renginius – šventes, minėjimus, parodas, daugybėje jų skaitęs įsimintinus pranešimus (stebina jų įvairovė), dainavęs, vaidinęs, rašęs ir t. t. Rašė apie literatūrą, muziką, meną, teatrą, visuomenę, politiką ir kt.

1922 m. įstojo į studentų tautininkų korporaciją „Neo-Lithuania“. 1935 m. priimtas į Lietuvos tautininkų sąjungą. 1936 m. tapo Lietuvių-italų draugijos sekretoriumi. 1936 m. išrinktas į rašytojų draugijos valdybą, 1938 m. vėl perrinktas, paskirtas valdybos turto globėju. 1938 m. paskirtas 1938 m. literatūrinės premijos komisijos nariu.

Po karo, Vokietijoje, buvo išrinktas Ditersvelerio lietuvių tremtinių bendruomenės pirmininku. Gyvendamas Tiubingene, buvo vienas iš Lietuvių rašytojų draugijos atkūrimo iniciatorių. 1946 m. čia vykusiame steigiamajame Lietuvos rašytojų suvažiavime išrinktas įkurtos Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos (LRTD) pirmininku, 1947 m. vėl juo perrinktas. Pasirūpino atgaivinti grožinės literatūros veikalų premijavimą. Kartu su rašytojais P. Andriušiu, B. Brazdžioniu, A. Gustaičiu sukūrė „Skrajojančią ketveriukę“ ir su meninėmis programomis lankė lietuvių išeivių stovyklas. 1947 m. paruošė ir išleido draugijos metraštį „Tremties metai“. 1947 m. dalyvavo antrajame lietuvių žurnalistų suvažiavime Šveinfurte. 1950 m., į vieną sujungus LRD ir LRTD, išrinktas jos vicepirmininku. Bostone buvo Kultūros klubo pirmosios valdybos nariu, vėliau – pirmininku, „kultūrinių subatvakarių“ programos vadovu, vaidino lietuvių dramos sambūryje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.

1928 m. rugsėjo pradžioje Stasys Santvaras apsigyveno Kaune. 1934 m. kaip Lietuvos savanoris, Vilmiškėje, Palangos valsčiuje gavo 14 ha žemės ir 0,5 ha miško, pasistatė vilą. 1938 m. vedė operos solistę Juzefą Augaitytę. 1941 m. vasarą antrą kart vedė Eleną (Alę) Stasę Valiukaitę. 1944 m. vasario 27 d. gimė sūnus Algimantas Andrius (Agas). (Sūnelis taip pat bandė kurti eiles, mįsles. 1957 m. mirė.) Artėjant frontui, 1944 liepos 13 d. Santvarų šeima pasitraukė į Vokietiją. Apsistojo Švarcvaldo slėnyje, Biuhlertalio miestelyje. Pasibaigus karui, pateko į prancūzų okupacinę zoną. 1945 m. persikėlė į Tiubingeną. 1948 m. lietuvių tremties stovykla iš Tiubingeno perkelta į Pfulingeną. 1949 m. Santvarai atvyko į JAV, Story Brooką. Po metų persikėlė į Laurencą, po to į So Bostoną.

Santvaras buvo aukštas garbanotas gražuolis. Tvirtų estetinių idealų, ištikimas tautos kultūrai, pareigingas, mąstantis ir intelektualiai principingas. Visomis aplinkybėmis išlikdavo orus, švelnus, geros nuotaikos ir visiems pakantus. Labai mėgo keliauti. Jam labai svarbi buvo tvarka, švara. Mėgo gėles, kvepėjimą, gamtą, žmones, moteris. Domėjosi senovės kultūromis. Vertino draugus ir ilgas vakarones su jais. Mėgo vandenį, sėdėti ant Atlanto kranto su meškere.

Mirė 1991 m. balandžio 21 d. Bostone. Palaidotas Naujosios Kalvarijos kapinėse, greta sūnaus. 2004 m., Santvaro brolijos ir Alės Santvarienės rūpesčiu, kremuoti jų abiejų palaikai perlaidoti Lietuvoje, Kauno Petrašiūnų kapinėse. 2011 m. prie jų prisiglaudė ir Stasio žmonos Elenos (Alės) Stasės Santvarienės urna su pelenais.

Jurbarko bibliotekoje S. Santvaras pirmą kartą paminėtas 1990 m. gruodį literato  V. Kutkevičiaus iniciatyva. 1991 m. Kaune įsikūrė S. Santvaro brolija. 1993 m. Kaune, naujame gyvenamųjų namų rajone Aleksote, S.  Santvaro vardu pavadinta gatvė. Tais pačiais metais Rūstekonių kaime atidengtas skulptoriaus V. Dubikalčio koplytstulpis. 1999 m. Klausučių mokykloje atidaryta S. Santvaro ekspozicija. 2002 m. Klausučių pagrindinei mokyklai suteiktas S. Santvaro vardas. 2012 m. koplytstulpis iš Rūstekonių perkeltas į šios  mokyklos kiemą. 2012 m. įsteigtas S. Santvaro sūnaus  „Algimanto Andrio Santvaro atminimo fondas“, veikiantis Lietuvių fondo ribose. Iš jo skiriama metinė stipendija vienam Klausučių S. Santvaro  pagrindinės mokyklos absolventui, studijuojančiam Lietuvos aukštojoje mokykloje.

Bibliografija:

• [Raštai].- K.: Spindulys, 1996-1997.- 3 t. – (Kultūros žurnalo „Santara“ b-ka).
• [T.] 2, Atlantida: [dramos].- 1997.-368 p.- (...; nr. 56).
• [T.] 3, Kasdieninė lietuvybės duona: [publicistika].- 1996.- 382 p.- (...; nr. 36).
• Atidari langai: rinktinė lyrika.- So Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1959.- 168 p.
• Aukos taurė: penktoji lyrikos knyga.- So Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1962.- 152 p.
• Buvimo pėdsakai: aštuntoji lyrikos knyga.- Cleveland: Viltis, 1983.- 168 p.
• Dainos ir sapnai: šeštoji lyrikos knyga.- So Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1977.- 128 p.
• Dar ir dabar: eilėraščiai.- K: Rezistencinio paveldo archyvas „Atmintis“, 1994.- 24 p.
• Giesmės apie saulę ir sielą: trečioji lyrikos knyga.- K.: Sakalas, 1939.- 112 p.
• Laivai palaužtom burėm: ketvirtoji lyrikos knyga.- Tiubingenas: Patria, 1945.- 172 p.
• Lyrika: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1984.- 182 p.
• Pakalnių debesys: antroji lyrikos knyga.- K.: Sakalas, 1936.- 160 p.
• Rubajatai: septintoji lyrikos knyga.- So Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1978.- 184 p.
• Saulėleidžio sonetai.- Cleveland: Viltis, 1990.- 98 p.
• Saulėtekio maldos.- Tilžė: Jagomastas, 1924.- 62 p.
• Septyni miestai: eilėraščiai.- V.: Leidybos centras, 1994.- 148 p.

Libretai:

• Gaidelis J. Dana: 3 v opera: choro partijos.- Chicago, 1968.- 72 p.
• Gaidelis J. Kovotojai: kantata.- Chicago, [1968].- 90 p.
• Šimkus S. Pagirėnai: keturių veiksmų opera.- K.[s.n.], 1940.- IV, 428 p.

Garso įrašai:

• Gaidelis J. Dana: prologo ir 3-jų veiksmų opera.- Chicago: Chicagos lietuvių opera, [1969].- 2 garso diskai.
• Gaidelis J. Kantata apie Lietuvą.- Lynn: Fleetwood Records, 1963.
• Gaidelis J. Kantata apie Lietuvą.- Chicago: John B. Ralis, 1964.

Dramos:

• Kaimynai.- K.: Valstybinė l-kla, 1944.- 244 p.
• Minių mylimoji: trijų dalių pasaka.- Šiauliai: „Kultūros bendrovė“, [1924].- 84 p.- D. 1.
• Saulytė: keturių vaizdų svajonė.- Tilžė: Jagomastas, 1923.- 66 p.
• Žvejai: 4 veiksmų drama.- K: Valstybinė l-kla, 1942.- 171 p., [12] iliustr. lap.
• Svarbesni parengti, redaguoti leidiniai
• Bostono lietuvių mišraus choro koncertas, 1962, Maironio metai, gegužės mėn. 20 d., So Bostono aukšt. mokyklos auditorija.- So Boston: ALIAS Bostono sk., 1962.- 23 p.
• Gaidelis J. Kovotojai = The Fighters: [kantata]/ text by S. Santvaras.- So Boston, 1968.- [46] p.
• Italijos balsai = Voci d‘Italia/redagavo S. Santvaras.- CHicago: Rūta, 1989.- 200 p.
• Kaladė P. Maistas ir ligos/ kalbą taisė S. Santvaras.- So Bostonas, 1982
• Kirša f. Palikimas.- So Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1972.- 318 p.
• Lietuvių enciklopedija = Lithuanian encyclopedia = Encyclopedie Lithuanienne/ redakcinė komisija: Stasys Santvaras....- So Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1953-

1. 1.- 1953.- 526 p.
2. 2.- 1954.- 544 p.

• Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, 1922-1964- kalbą taisė S. Santvaras.- So Boston, 1965.-328 p.
• Namai ir darbai/[redaktorius S. Santvaras].- So Bostonas: ALTS Bostono skyrius, 1954.- 32 p.
• Vengris A. Kastantas Glinskis iki trisdešimties metų darbo scenoje/ radagavo S. Santvaras.-
• K., 1937.- [40] P.

Vertimai:

• Donizetti G. Lucia di Lammermoor: 3 v. opera: choro part.- [Chicago]: Lietuvių opera, 1978.- 72 p.
• Donizetti G. Meilės eliksyras: komiška 2 v. opera: choro part.- [Chicago]: Lietuvių opera, 1974.- 72 p.
• Ponchielli A. Lietuviai= I lituani: opera.- Chikago: Lietuvių opera, 1981.- 136 p.
• Ponchielli A. Lietuviai: prologo ir trijų veiksmų opera.- Chikago: Lietuvių opera, 1991.- 108 p.
• Rossini G. Vilius Telis: 4 v. opera: choro part.- Chikago: Lietuvių opera, 1985.- 184 p.
• Smetana B. Parduotoji nuotaka: 3 v. opera: choro partija.- Chikago: Lietuvių opera, 1986.- 44 p.
• Verdi G. Don Carlo: 4 v. opera: choro partija.- Chikago: Lietuvių opera, 1984.- 60 p.
• Verdi G. Nabucco: 4 v. opera: choro partija.- Chikago: Lietuvių opera, 1977.- 60 p.
• Weber C. M. von. Der Freischutz: 3 v. opera: choro partija.- Chikago: Lietuvių opera, 1981.- 80 p.

Įvertinimas:

• 1932 m. Atsargos vyresnysis puskarininkis Stasys Zaleckis (Santvaras) Lietuvos respublikos Prezidento vardu apdovanotas kūrėjo savanorio medaliu.
• 1944 m. Savitarpinė pagalbos organizacija apdovanojo už labdarą.
• 1960 m. ALTS Bostono skyriaus visuotiniame susirinkime išrinktas Garbės nariu
• 1961 m. ALTS Bostono skyriaus garbės raštas už aktyvią kultūrinę veiklą
• 1979 m. Lietuvių rašytojų draugijos premija už geriausią 1978 metų knygą „Rubajatai“
• 1982 m. Suteiktas Lietuvių rašytojų draugijos Garbės nario vardas
• 1990 m. Suteiktas tautininkų garbės nario vardas

Šaltiniai:

• Kazlauskienė D., Griškonytė I. Stasys Santvaras: Bibliografijos rodyklė (1921-2010).- K.: Kauno apskr. VB, 2012.- 496 p.
• Gasiliūnas V. Kelios mintys apie Stasį Santvarą// Nemunas.- 2007, geg. 24-30, p. 15.
• Juškaitis J. Stasys Santvaras//XXI amžius.- 1991, geg. 16-22.
• Kutkevičius V. Didžiojo dvasingumo riteris//Šviesa.- 1997, birž. 4.
• Lukšaitė-Lapinskienė A. Nerimstančios širdies poezija// Gimtasis žodis.- 2002, nr. 5, p. 19-22.
• Palionytė D. Apžavėtas muzikos ir muzikų//Muzikos barai.- 2007, nr. 7/8, p. 37-41.
• Ruseckaitė A. Atidari langai Stasiui Santvarui// lit. ir menas.- 2002, spal. 18, p.
• Santvarienė A. Ir tyla man kalba//Tarp knygų.- 1998, nr. 4, p. 33-36.
• Nuotrauka K. Daugėlos

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1928 04 23 – 2012 12 21)

Jurgis Algimantas Striaukas – Eržvilko krašto šviesuolis, Eržvilko istorijos ir tradicijų puoselėtojas, kraštotyrininkas, kelių knygų bendraautorius, mokytojas, kultūros darbuotojas, chorvedys, giedorius, ansamblio ,,Eržvilko bandonija“ ir Eržvilko mokyklos kraštotyros muziejaus įkūrėjas

Jurgis Algimantas Striaukas gimė 1928 metais, per pačias Jurgines, balandžio 23 dieną (nors pase nurodyti kiti duomenys: sausio 1 d.), Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Čepaičių kaime greta Eržvilko. Mokėsi 1935-40 metais Eržvilko pradžios mokykloje, 1941-44 m.- Eržvilko progimnazijoje, 1945-46 m.- nepilnoje Varlaukio mokykloje, 1946-48 m. – Eržvilko gimnazijoje, o 1949 m. eksternu baigė Šilalės rajono Laukuvos gimnaziją. Mokėsi 1949-54 metais Klaipėdos ir Vilniaus muzikos mokyklose. 1955 m. studijavo neakivaizdiniuose užsienio kalbos kursuose Maskvoje, o 1955-63 m. – Šiaulių pedagoginiame institute. Dirbo 1948-49 m. Šilalės rajono Kvėdarnos progimnazijoje mokytoju. 1949-53 m. turėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje. 1953-76 ir 1979-91 m. dirbo mokytoju. Eržvilko vidurinėje mokykloje. 1976-79 m. buvo zoninių Eržvilko Juozo Banaičio kultūros namų direktorius. Daugiau kaip dvidešimt metų vadovavo Eržvilko vidurinės mokyklos ir Kultūros namų ansambliams. 1976 m. Kultūros namuose subūrė ansamblį ,,Eržvilko bandonija“ , o vidurinėje mokykloje įkūrė kraštotyros muziejų. J. A. Striaukas yra bendraautorius knygų ,,Eržvilkas“ (1970), ir ,,Aš išdainavau visas daineles“, antro tomo (1988). Po Antro pasaulinio karo su broliu J. Striauku dalyvavo rezistenciniame lietuvių judėjime, buvo aktyvus Lietuvos Sąjūdžio dalyvis. 2000 metais jam suteiktas tremtinio statusas.

Jurgis Algimantas Striaukas, apdovanotas aukščiausiu tuo metu Jurbarko rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ 2012 m., ypač atsidavęs Eržvilkui ir jo žmonėms - tapęs gyva savo gimtojo krašto istorija. Talentais apdovanotas žmogus – Eržvilko mokyklos muziejaus,  ansamblio „Eržvilko bandonija“ įkūrėjas, mokytojas, kultūros darbuotojas, kraštotyrininkas, gidas, chorvedys, dainininkas, bažnyčios giedorius, tradicinės kultūros puoselėtojas, kultūros vertybių saugotojas, medžio drožėjas, metalo apdirbėjas, ūkininkas, geras žmogus, kurį kiti mylėjo ir gerbė bei kuris geru žodžiu prisimenamas iki šiol.

1. Algimantas Striaukas buvo talentingas muzikas: ne tik chorvedys, muzikantas (mokėjo groti įvairiais instrumentais: nuo akordeono iki pianino), bet ir operinio balso savininkas. Dainavo renginiuose su ansambliu „Eržvilko bandonija“, giedojo bažnyčios chore, yra apgiedojęs daugumą Eržvilko mirusiųjų.

Algimantas turėjo puikią iškalbą, buvo dažnai kviečiamas piršliauti vestuvėse: supiršęs ne vieną gimtojo krašto porą. Jis pats sukūrė darnią šeimą su Elena, taip pat pedagoge, dirbusia Eržvilko mokykloje. Užaugino dvi dukras Oną ir Jovitą, pasirinkusias mediko profesiją.

1. Algimantas Striaukas buvo ir tradicijų gaivintojas, puoselėtojas. Kartu su bendraminčiais V. Puišiu, B. Toliušiu, J. Jokubausku Vilniuje atgaivino Trijų karalių šventę. Dalyvaudamas Amatų dienoje Vilniuje demonstravo savo gamybos metalinius dirbinius. Dalį kalvystės darbų eksponavo 2002 m. Jurbarke, Eržvilko seniūnijos etnokultūros renginiuose.
2. Algimanto Striauko palikimas nepaprastas: jį primins ne tik jo įkurtas mokyklos muziejus, ansamblis „Eržvilko bandonija“, gilūs išsamūs tekstai apie Eržvilką, jo krašto istoriją bei žmones. Žaliuoja ir jo pasodinti ąžuoliukai prie Eržvilko gimnazijos 1989 m. ir prie Piliakalnio 2009 m. Įvažiuojančius į miestelį pasitinka ir medinė eržilo bei vilko skulptūra, apie kurią kadaise svajojo Algimantas: jo dėka išsaugotas išpopuliarintas pasakojimas apie Eržvilko miestelio pavadinimo kilmę.
3. Algimantui Striaukui atminimui pagerbti parengta mobili paroda ,,Jurgis Algimantas Striaukas - gerbiamas ir pripažintas savame krašte“ ir prie lauko bibliotekėlės pastatytas ąžuolinis suoliukas, kurį išdrožė žinomas liaudies meistras Juozas Videika. 

        Jurgis Algimantas Striaukas  mirė 2012 m. gruodžio 21 d., palaidotas Eržvilko kapinėse.

Bibliografija:

• Šimtametė mokyklos istorija // Eržvilkas – V., 1970, p. 33-48.
• Eržvilko muzikantai //Aš išdainavau visas daineles“. T. 2.- V., 1988, p. 379-390.

Įvertinimas:

• Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu, darbo veterano medaliu, KM garbės ir padėkos raštais, Jurbarko r. mero padėkos raštu už ilgametį kr. muzikavimo garsinimą 2006, Eržvilko sen. garbės raštu 80-mečio proga  2008 , Eržvilkiškių bendruomenės centro padėkos raštu Lietuvos vardo 1000-mečio proga už visuomeninę veiklą, kartu su trijų kartų atstovais sodinant atminimo ąžuoliuką Karaliui Mindaugui (apdovanotas kartu su žmona Elena) 2009.
• Jurbarko rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ 2012.

Šaltiniai:

• Algimantas Striaukas - Eržvilko istorijos ir tradicijų puoselėtojas, kraštotyrininkas/parengė Edita Genytė, Eržvilkas, 2003.
• Eržvilko bandonijos ansamblis/parengė Laura Danieliūtė, Eržvilkas, 1999.
• Kūrėjų pėdsakais Jurbarko krašte./Benjaminas Kondrotas.-Vilnius, 2012, p. 360-361.
• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Jurbarkas.-Kaunas, 2009, p. 208-209.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė Nijolė Berulienė, 2024 m.

(1903 12 11 – 1964 03 15)

Steponas Sodeika – dainininkas (baritonas), dirigentas, kompozitorius, pedagogas, choro vadovas.

Steponas Sodeika gimė 1903 m. gruodžio 11 d. Jurbarke. Visi trys šeimoje užaugę sūnūs tapo operos dainininkais ir muzikos pedagogais.

Muzikos pasimokė pas vargonininką Joną Pocių. Vargonininkavo Pašilėje, Kaltinėnuose.

Mokėsi Jurbarko ir Kauno gimnazijose.

1924-1929 m. studijavo Klaipėdos konservatorijos dainavimo klasėje. Besimokydamas, 1926 m. subūrė lietuvių katalikų bažnyčios chorą. Vadovavo kitiems Klaipėdos miesto chorams.

Po studijų buvo pakviestas dainuoti Valstybės operoje.

1930 m. persikėlė į Klaipėdą. Nuo 1931 m. dėstė muzikos mokykloje, Lietuvos mokytojų vasaros kursuose,  nuo 1935 m. – Klaipėdos pedagoginiame institute. 1932 m. įkūrė „Aukuro“ draugijos mišrų chorą „Vaidilutė“, 1933 m. – chorą „Aida“, 1935 m. – vyrų chorą „Aukuras“ ir jiems vadovavo. Su šiais chorais dalyvavo Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventėse (1933 ir 1938 m., šioje – vyr. dirigentas), o su „Vaidilute“ – ir operos pastatymuose. G. Verdi „Traviatoje“ (1934 m.) pats sukūrė Barono, Š. Guno „Fauste“ – Valentino, G. A. Rosini „Sevilijos kirpėjuje“ – Figaro ir kt. vaidmenis.

1939 m. kartu su pedagoginiu institutu persikėlė į Panevėžį. 1940 m. išvyko į Vilnių, kur vadovavo Katedros chorui, dėstė Vilniaus konservatorijoje.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. Bamberge kartu su Gasparu Velička įkūrė tautinį ansamblį. Su juo vėliau dirbo Vysbadene, Seligenštadte. 1949 m. Hanau vadovavo ansambliui „Dainava“.

1950 m. apsigyveno Čikagoje (JAV). Iki 1964 m. dirbo vargonininku Šv. Kryžiaus parapijoje, vadovavo „Dainavos“ ansambliui, su kuriuo surengė 125 koncertus JAV ir Kanados lietuvių kolonijose. 1956 ir 1961 m. – vyriausias JAV ir Kanados lietuvių dainų švenčių dirigentas. Parengė ir dirigavo M. Petrausko ir P. Sarpaliaus operetę „Šienapjūtė“, muzikinius vaidinimus: G. Veličkos „Nemunas žydi“, A. Mackaus ir S. Šimkaus „Išeiviai“, J. Ignatonio „Vestuvės“; oratorijas: L. van Bethoveno „Kristus Alyvų kalne“, C. B. Adamso „Betliejaus žvaigždė“, S. Mercadante;s „Septyni Kristaus žodžiai“, G. A. Rossini „Stabat Mater“; kantatas: J. Siniaus „Vasario 16-oji“, S. Šimkaus „Atsisveikinimas su tėvyne“, J. Žilevičiaus „Vytautas Didysis“, Č. Sasnausko „Broliai“ ir „Requiem“; vokalines poemas – V. Jakubėno „Mano pasaulis“ ir B. Markaičio „Kančios naktis“. Sukūrė kantatą „Leiski mums“, vokalinę simfoninę poemą „Šiaurės pašvaistė“, dainų chorui, kūrinių fortepijonui, harmonizavo liaudies dainų, giesmių ir kt. Išugdė solistų.

Visada būdavo geros nuotaikos, tą gyvenimo džiugesį visi sūnūs buvo paveldėję iš tėvo.

Mirė 1964 m. kovo 15 d. Čikagoje.

Bibliografija:

• Kad sugrįžęs ant Nemuno kranto.../Stepo Sodeikos dainos ir giesmės. – Chikago (III), 1968.

Šaltiniai:

• Sodeika Steponas (1903–1964) [žiūrėta 2023-09-11]. Prieiga per internetą: http://krastas.klavb.lt/kategorija/n/
• Stepas Sodeika [žiūrėta 2004-09-11] Prieiga per internetą https://www.vle.lt/straipsnis/stepas-sodeika/
• Stepas Sodeika (1929 m.): Nuotrauka. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Stepas_Sodeika

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštorai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1935 07 03 – 2024 02 22)

Vytautas Urbanavičius – Jurbarko rajono garbės pilietis, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, plastinės rekonstrukcijos pradininkas Baltijos šalyse, tyrimų organizatorius, restauratorius, archeologas,   dokumentinių filmų kūrėjas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės narys.

Vytautas Urbanavičius gimė 1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunėje. Vidurinę mokyklą baigė Zarasuose. 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Dar besimokydamas pradėjo dirbti Istorijos ir etnografijos muziejaus Restauravimo dirbtuvėse, o nuo 1957 m. – Mokslų akademijos Istorijos institute. 1988-2001 metais V. Urbanavičius vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“. Tyrinėdamas XIII-XVI a. kapinynus surado ir įrodė naujų duomenų apie laidojimo papročius. Už šį darbą 1993 m. jam suteiktas daktaro laipsnis. 1984-1989 m. tyrė Vilniaus katedros požemius. 1988-2001 m. vadovavo Vilniaus žemutinės pilies tyrimams. Tai, kad ši pilis atstatyta – didelis mūsų kraštiečio indėlis, įgyvendinta jo svajonė. Kita svajonė – rasti Skirsnemunės pilies liekanų, liko neišsipildžiusi. Mokslininkas paskelbė daugiau kaip 400 straipsnių, sudarė kelis albumus.

 Nemažai archeologinių tyrimų Vytautas Urbanavičius vykdė ir Jurbarko rajone. 1989 m. dalyvavo respublikinėje kraštotyros ekspedicijoje Skirsnemunėje, kūrė filmus apie mūsų krašto žmones,   kultūros paveldo objektus, redagavo straipsnių rinkinį „Skirsnemunė“. Buvo aktyvus Vilniaus jurbarkiškių klubo narys.

1994 m. V. Urbanavičius apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiumi. Jurbarko rajono savivaldybės Taryba Vytautui Urbanavičiui 2013 m. gegužės   30  d. suteikė Garbės piliečio vardą  įvertindama jo  didelius nuopelnus Lietuvos mokslui ir aktyvią kultūrinę, švietėjišką veiklą Jurbarko krašte.

Vytautas Urbanavičius mirė 2024 metų sausio 22 dieną, eidamas 89-uosius metus. Velionio palaikai parvežti į Lietuvą liepos 3 d., palaidota Skirsnemunės kapinėse.

Parengta pagal Jurbarko rajono savivaldybės informaciją

(1855 09 08 – 1890 08 15)

Michalina Zaleskytė-Kosakovskienė – viena pirmųjų Lietuvos moterų literačių.

Michalina Zaleskytė-Kosakovskienė gimė 1855 m. rugsėjo 8 d., per Švč. Mergelės Marijos gimtadienį Veliuonoje, dvarininkų šeimoje. Laimingai vedusiems Zenonui ir Gabrielei Zaleskiams gimė šeši vaikai, bet trys iš jų mirė maži. Michalina užaugo su dviem broliais – Vladislovu ir Gabrieliumi. Tėvas buvo išsilavinęs, matęs pasaulio, poliglotas, puikus dainininkas, aistringas menų mėgėjas ir kolekcininkas, bibliofilas.  Motina Gutakovskytė, kilusi iš Raudondvario, taip pat turėjo gražų balsą, buvo miela, išsilavinusi ir puiki šeimininkė. Gerokai jaunesnė už vyrą, deja, mirė plaučių uždegimu, kai Michalinai buvo tik 14 metų. Tėvas paniro į gilų liūdesį.

Michalinos senelis Mykolas Zaleskis, Raseinių pakamaris, buvo pirmasis Veliuonos dvaro savininkas (nuo 1811 m.) Jis 1818-1820 m. pastatė medinius klasicistinės architektūros dvaro rūmus, dabar laikomais gražiausiais mediniais rūmais Lietuvoje. Jo dėka atsirado ir įspūdingas parkas, kuriame auga seniausi Lietuvoje tulpmedžiai.

Išsilavinę tėvai ir seneliai, kiti giminaičiai, intelektuali ir meniška dvaro aplinka, turėjo įtakos vaikų švietimui ir auklėjimui. Michalina buvo lavinama namuose. Motina, prie kurios buvo labai prisirišusi, auklėjo kriščioniškųjų vertybių dvasia. Mokėsi ir iš vyresniojo brolio Vladislovo, pasukusio dvasininko keliu (pasiekusiu aukštumų), taip pat jai buvo samdomi mokytojai.

Našlys Zaleskis pasamdė dukrai senyvą guvernantę airę Miss Rogers, tapusią jai mokytoja, auklėtoja ir kelionių kompanione. Daug prie mergaitės švietimo prisidėjo ir Michalinos senelio iš motinos pusės sesuo Emija Dombrovičiūtė, atstojusi jai motiną.

Jausdamasi vieniša, gedėdama motinos ir kitų artimųjų, Michalina savo skausmą pradėjo lieti eilėmis. Rašė kasdien, nuošalėje ar gamtoje – parke, prie Nemuno ar tvenkinio - slėpdamasi nuo tėvo, kuriam atrodė, kad literatūrinė veikla – netinkamas užsiėmimas jų luomui, tuo labiau moteriai. Didžiąją dalį savo kūrinių Michalina parašė Veliuonoje. Eiliavo lenkų kalba, sklandžiai, elegantiškai ir stilingai. Ankstyvojoje kūryboje jaučiama senamadiška epochos dvasia. Kaip pastebi m. dr. Regina Koženiauskienė, klasicizmo harmonija, struktūros ir formos griežtumas, autorės krikščionės dvasinis tyrumas susilydė su didelę įtaką darančio romantizmo jausmų ir aistrų įtampa. Yra vienintelis jumoristinis eilėraštis, skirtas vienam iš daugelio besiperšančių jaunikių. Bandė rašyti ir prozą, bet dauguma išlikusių kūrinių yra labai asmeniško, dienoraštinio pobūdžio. Sesers pomėgį kurti visapusiškai palaikė brolis Vladislovas. Dauguma eilėraščių sukurti Veliuonoje. Paskutinis sukurtas Vaitkuškyje 1882 m.

Iš vienatvės ir liūdesio Michalinai padėjo išsigelbėti buvusi motinos bičiulė, kaimyninio Belvederio dvarininkė maršalienė Teodora Chlevinskaitė-Burbienė. Iš mokslų Belgijoje grįžus dukrai (taip pat Michalinai), ji įkalbėjo Zenona Zaleskį leisti su ja išsivežti į pirmąjį karnavalą Varšuvoje ir Zaleskaitę. Michalina atsigavo, pralinksmėjo. Į Varšuvą, kurioje mokėsi abu jos broliai, žiemoti atvažiuodavo beveik kasmet, čia dažniau ėmė lankytis ir tėvas.

    Tėvas norėjo ištekinti už maršalo Puslovskio peršamo turtingo jaunikio, bet Michalina tam pasipriešino, o ją užtarė ir broliai. Varšuvoje Michalina grafienės Aleksandros de Laval Kosakovskienės salone susipažino su 18 metų vyresniu vienturčiu jos sūnumi Stanislovu Kazimieru – valstybės pareigūnu, Rusijos imperatoriaus dvariškiu, dirbusiu Valstybės taryboje Lenkijos karalystės Heraldikos komisijoje.

Juodaakė Michalina pasižymėjo natūralia elegancija, intelektualumu, mielu balsu, mokėjo kalbėti šmaikščiai, aiškiai bei įtikinamai. Ji įvardijama kaip „giminės prabanga ir visuomenės puošmena“. Už grafo ištekėjo būdama 26-erių, praėjus metams po pirmos jo žmonos mirties. Per jungtuves Varšuvoje, klebonui asistavo brolis Vladislovas.

Po vedybų pora atvyko į vyro gimtinę – Vaitkuškio dvarą Ukmergės krašte. Grafas Stanislovas čia ėjo apskrities teisėjo, Ukmergės burmistro ir bajorų vadovo pareigas. Buvo neabejingas literatūrai, turėjo menininko gyslelę. Jis pats rašė (straipsniai apie aukštų LDK bajorų šeimas, išleidęs kai kurių lenkų giminių istorinę geneologinę monografiją). Organizavo literatūrinius vakarus, rengė mėgėjų teatro pastatymus, kartais juose ir vaidindavo. Įkūrė fotostudiją „Vaitkuškis“, paliko didžiulį fotoarchyvą.

Moteris santuokoje buvo laiminga, pagimdė tris vaikus: Gabrielę, Mykolą Stanislovą ir Oną Michaliną. Tačiau idilė truko tik penkerius metus: būdama 31-erių, Michalina susirgo difteritu. Prasidėjo neaiškios kilmės negalavimai, baisūs skausmai. 1887 m. nuotraukoje ji jau sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Dukra Onutė gimė 1888 m., iš dedikacijos jai aišku, kad motina jos negali pakelti, sako, kad niekada virš jos lopšio nebuvusi pasilenkus...

Michalina atkartojo savo motinos lemtį: abi laimingai ištekėjo už vyresnių vyrų, mirė jaunos, palikusios neužaugintus vaikus. Michalina Kristina Marija iš Liubičių-Zaleskių grafienė Stanislovienė Korvin-Kosakovskienė mirė Varšuvoje 1890 m. rugpjūčio 15, per Žolinę, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną, nesulaukusi 35-ojo gimtadienio. Palaidota Varšuvoje Povonzkų kapinėse šalia pirmosios grafo Stanislovo žmonos Aleksandros Karolinos.

Ilgiau kaip dvejus metus nuo mirties, Michalinos artimiesiems plaukė užuojautos telegramose ir laiškuose, vizitinės kortelės iš Paryžiaus, Peterburgo, Nesvyžiaus, Poznanės, Prahos, Varšuvos, Krokuvos, Rygos, Romos, Berlyno, Vilniaus, Ukmergės, Marienbado, Zakopanės ir kt. – viso iš 102 asmenų. Laikraščiai spausdino nekrologus. Vyras tuos tekstus surinko, suklijavo, suregistravo ir įrišo į knygą juodos odos viršeliais su įspaustu kryžiumi ir antrašte „Pomirtiniai atsiminimai apie grafienę Michaliną Kosakovskienę 1890 m. rugpjūčio 15 d.“. Grafas pasirūpino ir trimis paminklinėmis atminimo lentomis: dviem Varšuvos ir viena Vaitkuškio bažnyčiose. Literatūrinį rankraštinį žmonos palikimą surinko ir įrišo į dvitomį odiniais viršeliais. Viename tome – proza, kitame poezija. Po trejų metų nuo mirties, 1893 m. Varšuvoje išleido eilių knygą „Poezje“. Knyga iki šiol saugoma Kosakovskių šeimos archyve Lietuvos nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje. 2022 m. knyga išleista lietuviškai.

Bibliografija:

• Zaleskytė-Kosakovskienė M. Poezija: Dainos aidas nuo Veliuonos iki Vaitkuškio/ Išvertė ir parengė Regina Koženiauskienė.- V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos in-tas, 2022, p. 8-54.
• Do mojej Anusi/ Rankraštis, 1888.- 1 p.
• [Eilėraščių rinkinys]/ Rankraštis.- Varšuva, 1880.- 52 p.
• Utwory Hrabiny z Zaleskich Stanislawowej Kossakowskiej/Rankraštis. T. 1 Proza.- Lyduokiai, 1869.- 330 p.
• T. 2. Poezye.- Varšuva, Vaitkuškis, 1870.- 106 p.

Šaltiniai:

• Zaleskytė-Kosakovskienė M. Poezija: Dainos aidas nuo Veliuonos iki Vaitkuškio/ Išvertė ir parengė Regina Koženiauskienė.- V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos in-tas, 2022, p. 2-54.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1938 02 26)

Regina Danutė Žibaitienė – pedagogė, poetė, visuomenininkė.

Regina Danutė Žibaitienė gimė 1938 m. vasario 26 d. Jurbarke, siuvėjų Juzės ir Petro Zambacevičių šeimoje, nuomojamame namelyje prie Imsrės tilto. Turėjo du jaunesnius brolius. Gimimo metrikuose įrašyta krikšto data – balandžio 10-oji.

Plačioje giminėje buvo daug mokytų, žymių žmonių, taip pat ir tremtinių. Dalios prosenelis Jurgis Gegužis buvo knygnešys. Senelis Antanas Bajerčius buvo mokęsis kunigų seminarijoje. Dėdė Kostas Bajerčius – mokytojas, poetas, publicistas, visuomenininkas, rezistencijos vadas Garibaldis, nukankintas tardytojų. Pusbrolis Antanas Bajerčius – operos solistas.

Motina dukterį labai puošdavo, perrengdavo kelis kartus per dieną, mažiau 30-ties suknelių nėra turėjusi. Buvo samdoma auklė, o paūgėjusią vesdavo į vaikų darželį Donelaičio gatvėje.

Po karo, ištrėmus dėdės Antano Bajerčiaus šeimą, Zambacevičiai apsigyveno jų ūkyje Barzdžiuose, kur Dalia baigė pradinę mokyklą, buvusią tame pačiame name, kuriame ir gyveno.

Vidurinę mokyklą, su 1955-ųjų „chemikų“ karta, baigė Jurbarke. B buvo klasės pirmūne. Dainavo mokyklos chore ir solo, grojo styginių orkestrėlyje, šoko liaudies šokius, dalyvavo literatų, gamtininkų ir dramos būreliuose, kieme su kitais vaikais rengė vaidinimus, laimėdavo šaškių turnyrų čempionatus. Dalios eilėraščiai būdavo mokyklos sienlaikraščiuose. O eiliuodavo bet kada ir bet kur. Besimokant vyresnėse klasėse, tėvas paliko šeimą, motina viena augino tris vaikus.

Įstojo į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Studijuodama šoko Mokytojų namų ansamblyje. Pora kartų buvo tardoma saugumo dėl draugystės su Valentinu Ardžiūnu.

1960 m., po studijų, gavo paskyrimą į Smalininkus. Dirbo vidurinėje mokykloje ir Žemės ūkio technikume. 1961 m. ištekėjo už studijų draugo Anatolijaus Žibaičio ir išvyko gyventi į Šilutę.

Traksėdžių septynmetėje mokykloje mokė lietuvių kalbos, chemijos ir fizikos. Čia vadovavo ir šokių būreliui, kuris rajoninėje apžiūroje užėmė pirmąją vietą.  

Po švietimo inspektorės vizito, buvo pakviesta į Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą direktoriaus pavaduotojos pareigoms, kuriose dirbo septynerius metus – kol direktoriumi tapo jos vyras. Paraleliai pavaduodavo vakarinės mokyklos lituanistę. Mokinius ruošdavo deklamavimo konkursams, ne vienas jų tapo laureatu. Režisuodavo literatūrinius vakarus, ruošdavo spektaklius. Mokyklose išdirbo 45-erius metus, buvo mylima ir vertinama mokinių, gavo ne vieną padėką už kūrybingą pedagoginį darbą. Dėl savo mokinės yra net vykusi į Vilniaus universitetą aiškintis, kodėl per stojamuosius ši buvo taip prastai įvertinta. Mokinės rašinį apgynė, jis įvertintas penketui.

Žibaitienė sukūrė Gardamo pagrindinės mokyklos himną. Buvo ansamblio „Rezginėlė“ pranešėja. Parašė scenarijus keturioms Šilutės rajono dainų ir šokių šventėms, jas režisavo. Pagal knygą „Dainininko likimas. Tonius“, kuriame Dalia aprašė savo pusbrolį Antaną Bajerčių, Klaipėdos muzikiniame teatre 2014 m. pastatytas spektaklis (režisierius Ramūnas Kaubrys). Kanados ansamblis „Kristina ir penketukas“ įrašė D. Žibaitienės žodžiais sukurtų dainų kompaktinį diską „Mano aitvaras skraido“.

Savo kūryba poetė nenorėjo garbinti tarybinės santvarkos, todėl pirmoji poezijos knygelė išleista tik 1997 m. Apie ją labai gražiai atsiliepęs poetas Kazys Bradūnas, paskatino nesustoti. Eilėraščiai publikuoti rajono, apskrities, bei respublikiniuose periodiniuose leidiniuose, Kanados lietuvių laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“, įvairiuose almanachuose bei rinkiniuose. Išleidusi jau 11 knygų - poezijos, atsiminimų, apsakymų. Yra kelių knygų bendraautorė. Literatūrologo M. Šidlausko žodžiais, Dalios Žibaitienės kūryba tęsia geriausias lietuvių klasikinės poezijos tradicijas, yra alternatyva moderniajai poezijai. Kūrėjos plunksnai puikiai pasiduoda ir haiku žanras.

Dalia Žibaitienė priklauso ne vienai rašytojiškai organizacijai: Žemaitijos rašytojų bendrijai, Šilutės Hermano Sudermano literatūrinės kraštotyros klubui, Vilniaus menininkų klubui „Plekšnė“, Lietuvos mokytojų literatų draugijai „Spindulys“.

Užaugino du vaikus – sūnų Audrių ir dukrą Dainą. Abu mokyklą baigė aukso medaliais, abu tapo gydytojais, sūnus yra Harvardo universiteto profesorius. 2022 m. mirė vyras, su kuriuo abu visą gyvenimą ėjo petys petin. Anatolijus buvo visų jos knygų kritikas ir redaktorius.

Bibliografija:

• Apmąstymų mūša: Poezija. – Klaipėda: Eldija, 2000.
• Balta tyla: Eilėraščiai. – K.: Naujasis lankas, 2003.
• Dainininko likimas. Tonius. – Šilutė, 2012.
• Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė. – Šilutė, 2013.
• Kiek daug dangaus...: Eilėraščiai ir miniatiūros. – K.: Naujasis lankas, 2020.
• Mergytė atranda pasaulį: Miniatiūros ir etiudai. – K.: Naujasis lankas, 2008.
• Ne vienas: Eilėraščiai vaikams. – Šilutė, Kaunas: Naujasis lankas, 2003.
• Paukštis giesmę kartos: Eilėraščiai. – Klaipėda: Eldija, 1997.
• Tarp dienos ir nakties: Eilėraščiai ir tikros istorijos. – Šilutė, 2015.
• Vakaro knyga: Eilėraščiai ir miniatiūros. – Šilutė, 2009.
• Žodžiai į šviesą: Eilėraščių rinktinė. – K.: Naujasis lankas, 2006.

Įvertinimas:

• 2023 m. „Sidabrinės nendrės“ premija už ypatingus darbus ir nuopelnus garsinant Šilutės rajoną;
• 2021 m. Fridriko Bajoraičio literatūrinė premija;
• 2021 m. Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos rengiamo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ laureatės vardas;
• 2015 m. Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos rengiamo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ nominacija „Už memuaristiką“;
• 2007 m. Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos rengiamo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ nominacija „Už poeziją“,
• 2007 m. Šilutės antrojo miniatiūrų konkurso nugalėtojos vardas;
•  Klaipėdos apskrities viršininko administracijos garbės raštas.

Šaltiniai:

• Žibaitienė D. Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė. – Šilutė, 2013. – 344 p.
• Aleksėjūnienė A. Šilutės pedagogės kūrybos kraitėje – aštuntoji knyga [žiūrėta 2023-02-09]// Prieiga per internetą: https://www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2009/06/02/news/silutes-pedagoges-kurybos-kraiteje-astuntoji-knyga-nuotraukos--5800197
• Dalia Žibaitienė [žiūrėta 2023-02-09]// Prieiga per internetą: https://www.silutesknygininkai.lt/silute/dalia-zibaitiene/
• Pinkevičienė R. Čia mano žemė, mano dangus// Šviesa.- 2003, spal. 8.                                             
• „Sidabrinės nendrės“ premijos laureate išrinkta Dailiutė Regina Žibaitienė [žiūrėta 2023-02-10]
• Prieiga per internetą:https://etaplius.lt/naujiena/sidabrines-nendres-premijos-laureare-isrinkta-dailiute-regina-zibaitiene                                                                               Tradicinis literatūrinis ruduo pamaryje [žiūrėta 2023-02-09]
• Prieiga per internetą: https://www.silutesnaujienos.lt/lt/tradicinis-literaturinis-ruduo-pamaryje

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1932 11 20 – 2009 03 30)

Joana Danutė Žilaitytė-Juškaitienė – žurnalistė, rašytoja, vertėja

Joana Danutė Žilaitytė gimė 1932 m. lapkričio 20 d. gatviniame Pakalniškių kaime (dabar rytinė Veliuonos dalis) Veliuonos vlsč. Kauno apskrityje. Kukliame namelyje po vienu stogu tilpo ir daržinė, ir tvartelis, o langai žvelgė į Nemuno pusę. Kitapus namo stačiame šlaite augo sodas.  Šeimoje jau augo dviem metais vyresnis Jonukas. Tėvas Jonas, buvęs caro kareivis, mokėjo rusų, šiek tiek gruzinų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Motina Benedikta Mikštaitė-Žilaitienė sukosi namuose, buvo linkusi į meną. Tėvai buvo religingi, apsiskaitę. Šeimoje buvo dainuojama, giedama. Ir Danutė turėjo gražų balsą. Tėvo giminystės ryšiai sieja su rašytojais Petru Cvirka, Gasparu Aleksa. Žemės turėjo nedaug, šeimą maitino Nemunas. Žilaičiai prasigyveno, remiami Amerikoje gyvenusio Jono brolio. Įsigijo keltų, viename jų Jonas pats dirbo. Pirko žemės, miško. Skolindavo pinigus. Sodyboje buvo šulinys, iš kurio nešdavosi vandenį aplinkinės moterys.

Danutė, dar penkiametė, išmoko skaityti. Pradinę ir vidurinę mokyklą (1951 m.) baigė Veliuonoje. 1952 m. už antisovietinę veiklą suimtas brolis Jonas. Po metų melagingai pranešta, kad jis sušaudytas, iš tiesų 15-ai metų ištremtas į Sibirą. Visgi, užtariant dekanui L. Valkūnui ir filosofui E. Meškauskui, 1957 m. Danutė baigė Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę. Paskyrimo negavo dėl brolio. Dirbo „Mūsų sodų“ redakcijoje korektore-stiliste, tvarkė gėlininkystės skiltį, vėliau - skyriaus vedėja; Televizijos ir radijo komitete, tarnavo kitose įstaigose. Kaip žurnalistė reiškėsi reportažais ir pokalbiais su žymiais Lietuvos žmonėmis.

Kartu su vyru platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Vyras Jonas Juškaitis – vienas žinomiausių Lietuvos poetų, taip pat kilęs iš Jurbarko rajono.

Nors Žilaitytės kūrybinis kelias matuojamas nuo 1955 m., pirmoji knyga pasirodė tik su Atgimimu, 1987 m. (Pasakų rinkinys „Balta gėlė“ sovietmečiu atmestas kaip beidėjinis). Nuo 1968 m. D. Žilaitytė atsidėjo vien kūrybai. 1989 m. priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Sovietmečiu slapyvardžiu Aguona yra paskelbusi eilėraščių pogrindinėje katalikiškoje spaudoje. Pasirodžius pirmai knygai, novelių išversta į rusų kalbą. Pati iš rusų ir anglų kalbų išvertė japonų poezijos.

Joana Danutė nuo mažens buvo linkusi į meną. Tapė abstrakčias miniatiūras, piešė grafines kompozicijas, kuriomis buvo iliustruojamos jos eilėraščių publikacijos spaudoje, knygų viršeliai. Jos portretą nutapė dailininkas Kazimieras Tutkus. Publikavosi „Apžvalgoje“, „XXI amžiuje“, „Katalikų pasaulyje“, „Kultūros baruose“, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“, „Naujajame Židinyje-Aiduose“, „Poezijos pavasario“ almanachuose, „Šiaurės Atėnuose“, „Švyturyje“, „Genyje“, „Kregždutėje“, išeivijos spaudoje „Draugas“, „Tėviškės žiburiai“. Jos kūrinių pateko į įvairias antologijas („Eilėraščiai Marijai“, „Pas Jėzulį“, „Tegul vaikai ir paukščiai skraido“), mokyklinius vadovėlius, pagal jos eilėraščius parašyta dainų. Žilaitytės kūryba glausta ir nepretenzinga, lyriška, darni, su krikščioniška etine potekste. Šviesi ir dvasinga. Gan dažnai naudoja dialogą. Vaizduoja realų paprastų žmonių gyvenimą, nemokydama, nemoralizuodama. Nors veikėjai psichologiškai įtikinami, nemažai dėmesio skiriama jų išoriniam aprašymui. Jos kūryboje daug gamtos, daug gėlių. Lyrinės prozos miniatiūros  dažnai turi graudžiai švelnią potekstę.

Joana Danutė draugavo su disidente N. Sadūnaite, kunigais A. Mociumi, R. Grigu, monsinjoru A. Svarinsku. Turėjo didelę religinių knygų biblioteką. Palaikė ryšius su išeivijos rašytojais.Vasaroti rašytojų šeima vykdavo į vyro gimtinę, o vėliau – į Danutės tėviškę Veliuonoje. Čia parašyta daugelis knygų. Rašytoja svajojo klėtelėje įrengti muziejų. Veliuonoje artimai bendravo su Liutvinavičių šeima, su mokytoja Z. Masaityte, kaimyne B. Grižiene. Jos kūryboje daug vietinių žmonių prototipų, vietinės gamtos grožio. Dabar sodybos jau nebėra, bet kalne dar vis pražysta Danutės sodintos tulpės.

Joana Danutė Žilaitytė ilgus metus sirgo. Mirė 2009 m. kovo 30 d. Palaidota Vilniuje, Sudervės kapinėse, prie savo tėvų.

Bibliografija:

• Akimirkos: eilėraščiai.- V.: Homo liber, 2005.- 114 p.
• Atnešiu leliją: Novelės.- V.: Caritas, 1993.- 64 p.
• Atnešiu leliją.- V.: Homo liber, 2005.- 88 p.
• Balta gėlė: pasakos.- V.: Vyturys, 1999.- 136 p.
• Chrizantemų šviesa: novelės.- V.: Vaga, 1994.- 128 p.
• Imk, saulele, už rankos: eilėraščiai.- V.: Vyturys, 1997.- 48 p.
• Kačiukas gudročiukas: [pasakos].-V.: Homo liber, 2006.- 36 p.
• Mėlyna upė su geltonom salom: apsakymai.- V.: Vaga, 1987.- 224 p.
• Neužmirštuolė ir dulkės: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1990.- 168 p.
• Pabudėk su manim: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1988.- 192 p.
• Paukščiai viršum vaivorykštės: Apsakymai ir novelės.- V.: Žara, 2010.- 256 p.
• Rožės paklausk: novelės, miniatiūros, eilėraščiai, vertimai.-V.: „Žuvėdra“, 2003.- 288 p.
• Šulinių krašte: novelės.- V.: Vaga, 1989.- 280 p.
• Tyliu tavo tylą: eilėraščiai.- V.: Vaga, 1999.- 272 p.

Vertimai:

• Septintasis mėnulis: japonų poezija: tanku, haiku.- V.: Meralas, 1999, p. 70, 71, 72, 199, 201, 211, 247, 301-303, 318-351, 378-406, 409, 410.

Įvertinimas:

• Žurnalo „Žvaigždutė“ premija už pasaką vaikams „Liūtas“.

Šaltiniai:

• Juškaitis J. Tyli šviesa: Apie rašytoją Joaną Danutę Žilaitytę//Veliuona.-V.: , 2001.- p. 837-844.
• Liutvinavičius S. „Tegu neblėsta širdies ugnelė“ [Rankraštis].- Veliuona, 1992.- [7] p.
• Petkevičiūtė D. „Kas toji šviesa, kuri niekad negęsta?“ https://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/04/08/atmi_01.html
• Rašytoja Joana Danutė Žilaitytė-Juškaitienė [Rankraštis]/ parengė D. Balčaitytė, A. Jurevičius, I. Lekavičiūtė; L. Pranaitienė; Jurbarko rajono Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazija.- Veliuona, 2015.- 30 p.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m. 

(1926 10 17 – 2000 11 24)

Jonas Žilaitis – mokytojas, Laisvės kovų dalyvis, sąjūdietis.

Jonas Žilaitis gimė 1926 m. spalio 17 d. gatviniame Pakalniškių kaime (dabar rytinė Veliuonos dalis) Veliuonos vlsč. Kauno apskrityje. Augo kukliame namelyje, kur po vienu stogu tilpo ir daržinė, ir tvartelis, o už šiaurinės namo sienos į statų šlaitą lipo sodas.  Tėvas Jonas, buvęs caro kareivis, mokėjo rusų, taip pat gruzinų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Motina Benedikta Mikštaitė-Žilaitienė sukosi namuose, buvo linkusi į meną. Tėvai buvo religingi, apsiskaitę. Šeimoje buvo dainuojama, giedama. Iš tėvo pusės giminystės ryšiai sieja su rašytojais Petru Cvirka, Gasparu Aleksa. Žemės šeima turėjo nedaug. Prasigyveno, remiami Amerikoje gyvenusio tėvo brolio, prekybininko Antano. Įsigijo keltų (viename jų tėvas pats dirbo), pirko žemės, miško. Skolindavo pinigus. Sodyboje buvo šulinys, iš kurio vandenį nešdavosi visi kaimynai. Sodyba nugriauta 2012 m.

Pradinę šešiametę mokyklą Veliuonoje Jonas baigė 1940 m. Vokiečių okupacijos metais mokėsi Vilkijos gimnazijoje, o vidurinę mokyklą baigė Veliuonoje. Čia nuo 1949 m. pasiliko mokytojauti žemesnėse klasėse. Neakivaizdiniu būdu studijavo istoriją Vilniaus pedagoginiame institute. 1952 m. perkeltas mokytojauti į Batniavą.

Nuo 1944 m. Jonas, per to paties kaimo ūkininką M. Bortninką, teikė žinias partizanams apie sovietinės valdžios ir MGB veiklą Veliuonoje. 1951 m. kovo 4 d. Veliuonos vidurinėje mokykloje įkurta J. Žilaičio vadovaujama pogrindinė organizacija „Lietuvos Laisvės varpas“. Jos tikslas buvo kenkti sovietinei santvarkai iš vidaus: skverbtis į civiles ir karines įstaigas, rinkti žvalgybines žinias ir perduoti pasipriešinimo kovotojams, skleisti antisovietinę propagandą, platinti pogrindinę spaudą. Pasiruošti partizaninei kovai ir, kilus karui, smogti kaip „penktoji kolona“.

  1952 m. spalio 28 d. Jonas ir kiti organizacijos nariai – 10 mokinių,  bei vieno jų tėvas, suimti. Išdavė „varpietis“, kuris atrodė labiausiai patikimas... 1953 m. sausio 22-24 d. Pabaltijo karinis tribunolas Kaune  Joną Žilaitį nuteisė sušaudyti. Vilkijos valdžia paskubėjo pranešti tėvams, kad bausmė įvykdyta. Tai buvo smūgis ir jiems, ir jaunesnei sesutei studentei Danutei... Jai grėsė pašalinimas iš universiteto. Pačiam Jonui, penki mėnesiai belaukiant bausmės, alino sveikatą. Po Stalino mirties, 1953 m. birželio 30 d. Maskvos karinė kolegija bausmę pakeitė 15 metų lageriu.

1953 m. liepos - 1954 m. kovo mėnesiais Jonas kalintas Tomske. Po to perkeltas į Džezkazgano lagerius. Žilaitis dalyvavo 1954 m. gegužės 15 d. kilusiame ir 40 parų trukusiame Kengyro lagerio sukilime, kuriame žuvo apie tūkstantis politinių kalinių. Sukilimui malšinti buvo atvaryti net tankai. Po to likę kaliniai perkelti į kitus lagerius. Apie šį sukilimą sukurti keli kino filmai - „Žmogėdra“ ir  „Bėgliai“.

Žilaitis atsidūrė viename baisiausių lagerių Magadane. Nuo 1955 m. liepos iki 1956 m. kovo kalėjo Amūre ir Birobidžane. Tada išvežtas į Taišetą rytų Sibire. 1956 m. buvo perteisiamas. Kadangi į teisėjų klausimą ar mylįs Staliną, atsakė budelio mylėti negalįs, tai likusius dešimt metų praleido spec. Lageryje – iki 1960 m. kovo Taišete, po to Mordovijoje. Iš viso perėjo apie 20 lagerių, ne kartą teko išbandyti karcerį. Susipažino su įvairių tautų politkaliniais, žymiais Lietuvos veikėjais. Gulage rašė dienoraštį (1952-1963 m.), atsiminimus. Storą sąsiuvinį su aprašytomis Kengyro skerdynėmis, prieš išleidžiant į laisvę, bijodamas naujos bausmės, sunaikino. Parsivežė lagerio užrašus „Už spygliuotų vielų“, išsaugojo rankraščius „Mirties glėbyje“ – apie išgyvenimus mirtininkų kamerose Kaune ir Vilniuje. Iš lagerio paleistas 1965 m. liepą.

1966 m. Jonui pavyko įsidarbinti Vilniaus plastmasės dirbinių gamykloje frezuotoju. 1969 m. perėjo į Vilniaus etnografinį muziejų, kur chemikalais valė eksponatus. Vėl neakivaizdžiai VPI studijavo istoriją.

Gavęs diplomą, Žilaitis 1970-1975 m. dirbo Salako, 1975-1979 m. – Naujamiesčio vidurinėse mokyklose. Nuolat buvo skundžiamas, tai 1979 m. persikėlė pas žmoną į Tauragę. 2-ojoje vidurinėje mokykloje mokė istorijos iki pensijos 1986 metais.

Mokytojas visą gyvenimą daug skaitė – religinės, filosofinės, istorinės, sociologinės literatūros bei poezijos. Jaunystėje pats rašė eiles.

Platino pogrindinę spaudą: „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Alma Mater“, „Aušrą“, „Rūpintojėlį“, išeivių knygas, religinę literatūrą ir kt. Aktyviai dalyvavo Tauragės Sąjūdžio ir LPKTS Tauragės skyriaus veikloje. Savo atsiminimų paskelbė spaudoje: „Laisvės kovų archyve“, „XXI amžiuje“, „Literatūroje ir mene“, „Tremtinyje“ ir kt.

Mirė Palangos reabilitacijos centre 2000 m. lapkričio 24 d. Atsisveikinimo žodį tarė ir mišias su kitais kunigais aukojo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Palaidotas Vilniuje, Sudervės kapinėse, prie savo tėvų.

Šaltiniai:

• Jonas Žilaitis 1926-2000// Tremtinys.- 2000, gruod. 14.
• Juškaitis J. Laisvės kovose// XXI amžius.- 2000, gruod. 12.
• Žilaitis J. Mirtininkų kameroje// XXI amžius.- 1998, birž. 17, p. 8-9.
• Jonas Žilaitis 1964 m.: Nuotrauka// Danutės Žilaitytės asmeninis archyvas.

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2022 m.

(1906 09 11 – 1994 12 27)

Marijona Žiliūtė – medicinos sesuo, partizanų ryšininkė, politinė kalinė.

Marijona Žiliūtė gimė 1906 m. rugsėjo 11 d. Gelgaudiškyje, Šakių apskrityje, prekybininko šeimoje. Tėvas Juozas turėjo parduotuvę. Jis buvo ir knygnešys, vaidino Jurbarko ir Šakių teatruose. Jaunesnis brolis Vitas tapo muziku. 1910 m. šeima persikėlė į Jurbarką, kur pasistatė raudonų plytų namą (Kauno g. nr.92). Tėvas Jurbarke įkūrė antrąjį, didelį, knygyną. Pas jų pora metų gyveno Antanas Giedrius, o pas jį lankydavosi Vydūnas. Vasarodavo dailininkas K. Šimonis, nupiešęs ir Marytę – „Laumutę“.
Marija Jurbarke baigė pradinę mokyklą, 1918–1924 m. mokėsi gimnazijoje. Mokytojų paskatinta, pradėjo rašyti nedidelius apsakymus. Pirmąjį, publikuotą „Naujojoje Vaidilutėje“, pasirašė „Šmėklos“ vardu. Kitus, kuriuos nešdavo Pranui Dovydaičiui, pasirašinėjo „Viridijana“. Toliau mokytis tėvas mergaitę išsiuntė į Vokietiją - aukštesniąją mergaičių mokyklą ir aukštesniąją medicinos mokyklą. Kaune išlaikė egzaminus ir gavo aukštojo mokslo pažymėjimą. Pasiūlymo toliau mokytis Anglijoje atsisakė dėl motinos sveikatos. Besimokant buvo iškviesta į Karaliaučių pas besigydantį prezidentą K. Grinių – slaugyti ir rašyti diktuojamus laiškus.
Dirbo Kaune Raudonojo kryžiaus ligoninėje, vėliau, 1933 m., pradėjo dirbti Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, 1939 m. grįžo į Kauną, o čia prasidėjus neramumams – į Jurbarką, dirbo plaučių ligų ligoninėje.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus antram pasauliniam karui, Marijona Žiliūtė įsitraukė į antinacinį judėjimą, kurį Jurbarke organizavo Petras Paulaitis. 1944 m. buvo vokiečių paimta kasti apkasų. Tais metais tapo Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų ryšininke, vadinosi slapyvardžiais Eglutė, Daktarytė. Po to, kai buvo iškviesta į saugumą ir namuose daryta krata, 1945 m. pasitraukė į mišką, į P. Paulaičio būrį. Vėliau gyveno pas žmones. Partizanus aprūpindavo medikamentais ir tvarsliava, gydydavo, o prireikus ir operuodavo. Rinko ir užrašinėjo partizanų ir kaimo žmonių pasakojimus, dainas. Užrašai neišliko. 1951 m. gruodyje atvyko į žeminę Šimkaičių miške slaugyti insultą patyrusį partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Rūpestingai gydomas, vadas 1953 m. vadas galėjo jau vėl eiti savo pareigas.
Žemaičio bunkeris buvo išduotas ir 1953 m. gegužės 30 dieną apsuptas. Saugumiečiams įmetus granatą su paralyžiuojančiomis dujomis, Žemaitis ir dvi moterys suimti. Iš bunkerio traukiant kabliu, Marijai sužalotas stuburas. Tardoma Marijona Žiliūtė jokių parodymų nedavė, atsisakė pasirašyti. Įkalinta Lukiškių kalėjime, o 1954 m. birželio mėn. buvo nuteista 25 metams lagerio ir išsiųsta į Mordoviją. Kalinta Dubravlage (Mordovija), Permėje, Siblage (Kemerovo sr.) ir Oziorlage (Taišeto sr.). Mordovijoje susirgo plaučių uždegimu, pateko į ligoninę. Čia kurį laiką ir dirbo naktine budėtoja. Lageriuose dirbti nebepajėgė. Po Stalino mirties, 1960 m. birželio mėn., dėl nepagydomos ligos paleista iš kalėjimo.
1960 m. pabaigoje grįžusi į Lietuvą trumpam apsistojo pas brolį, paskui apsigyveno Vilniuje, Antakalnio gatvėje nr. 57-13 šaltame, be patogumų kambaryje. Aštuoniolika metų dirbo rūbininke Kraujo perpylimo stotyje. Trejetą metų gyveno pas rašytoją Ievą Simonaitytę, su kuria buvo susidraugavusi Klaipėdoje. Tvarkė jos butą, gamino valgį, nors nebuvo gera virėja. Gyveno skurdžiai. Buvo persekiojama saugumo. Netgi buvo gavusi sąskaitą susimokėti už teismą. Po 30 metų gavo pažymą, kad buvo neteisėtai represuota. 1997 m. suteiktas Karės savanorės statusas (po mirties).
Rašytojas Kazys Saja ir literatūrologas profesorius Algirdas Zalatorius bei TV režisierius Stasys Arnašius, 1989 m. pakalbinę Marijoną Žiliūtę, sukūrė dokumentinį filmą „Knygnešio duktė“, o režisierius Edmundas Zubavičius - filmą „Vienatvės pilnatis“.
Marijona Žiliūtė mirė 1994 m. gruodžio 27 d. Vilniuje. Palaidota senosiose Jurbarko kapinėse, šalia tėvų.

Įvertinimas:

• 2009 m. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (po mirties).

Šaltiniai:

• Karopčikienė D. Miesto inteligentija pasigenda atminimo ženklų
• Šviesa.– 2023, rugs. 12, p. 4. Žiliūtė Marijona.-Kn.: Aš esu Etmės Evė. – V.: VU l-kla, 2019, p. 283-288. Gaškaitė N. Partizanų gailestingoji sesuo.
• Dienovidis. – 1995, vas. 10, p. 10; vas. 18, p. 10, 13 Bartašienė J. Likau amžinai skolinga [žiūrėta 2023-08-28] Prieiga per internetą: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-19-t-1996-m/3607-likau-amzinai-skolinga
• Kačerauskienė A. Mirti nebaisu, baisu išduoti [žiūrėta 2023-08-28]
• Prieiga per internetą: http://laiskailietuviams.lt/index.php/1992m-7-liepa-rugp/7496-mirti-nebaisu-baisu-isduoti
• Laurinavičius J. Gražus pabendravimas su Kaziu Saja [žiūrėta 2023-08-28]
• Prieiga per internetą: https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/21425-04-27-grazus-pabendravimas-su-kaziu-saja
• Poškevičiūtė Lina. Kazys Saja: „Tautos dvasia yra kalba“ [žiūrėta 2023-08-28]
• Prieiga per internetą: https://etaplius.lt/naujiena/kazys-saja-tautos-dvasia-yra-kalba
• Trimonienė R. Marijona Žiliūtė [žiūrėta 2023-08-28]
• Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/marijona-ziliute/

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.

(1911 07 11 –  1961 10 07)

Vitas Žilius – kompozitorius, dirigentas, chorvedys, fagotininkas, pedagogas, kultūros veikėjas.

Vitas Žilius gimė 1911 m. liepos 11 d. Jurbarke. Gimtasis namas pažymėtas atminimo lenta. Mokėsi Jurbarko gimnazijoje, kur mokytojavo dėmesingas Jurbarko katalikų bažnyčios vargonininkas Jonas Pocius, prisidėjęs prie ne vieno garsaus muziko ugdymo. Vitas mokyklos renginiuose grieždavo smuiku. Žilius aktyviai dalyvavo Ateitininkų organizacijos, literatūros sekcijos veikloje. 

1931 m. vadovavo Jurbarko „Vyčių“ draugijos dūdų orkestrui. 1936 m. baigė Kauno kon­servatoriją (K. Paulausko fagoto ir E. Gailevičiaus karo kapelmeisterių klases). 1935-1940 m. grojo Kauno radiofono simfoniniame orkestre. 1935–1944 m. griežė Lietu­vos radijo ir Filharmonijos simfoniniuose orkest­re. 1940–1949 m. dėstė Vilniaus muzi­kos mokykloje (1947-1949 m. buvo direktoriaus pavaduotoju mokymui). 1947–1961 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje (1957–1961 m. buvo pučia­mųjų instrumentų katedros vedė­jas). 1957 m., subūręs šešiolika muzikantų, suorganizavo Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko pučiamųjų orkestrą, vėliau (1966 m.) pavadintą „Trimitu“ ir tapusį populiariausiu Lietuvoje. Tai buvo bene pirmasis pučiamųjų orkestras, kurio muzikantai gaudavo atlyginimą. Vadovavo jam iki mirties, 1961 m. Su šiuo orkestru daug koncertavo Lietuvoje. 1955 ir 1960 m. buvo respubliki­nių dainų švenčių jungtinio pučiamųjų orkestro vyriausiasis dirigentas.

Sukūrė pjesių pučia­mųjų orkestrui, maršų, dainų, aranžavo lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius, harmonizavo ir instrumentavo lietuvių liaudies dainų ir šokių pučiamųjų orkestrui. Bene žinomiausi jo kūriniai buvo maršas „Sveikas, Vilniau“, dainos „Žalieji ežerai“ ir premijuota „Pabaigtuvių daina“. Parašė va­dovėlį, kartu su A. Čeičiu iš rusų kalbos išvertė „Harmoniją“, sulaukusią kelių leidimų (1949 ir 1955 m.).

Mirė 1961 m. spalio 7 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Bibliografija:

• Pučiamųjų orkestro instrumentai/LTSR kultūros ministerija. Respublikiniai kultūros namai,- V.: Resp. prof. s-gos l-kla, 1956.- 100 [4] p.: iliustr., nat.
• Rimskis-Korsakovas N. Harmonija/ vertė A. Čeičys, V. Žilius.- V.: Valstybinė grožinės literatūros l-kla, 1949.- 168 p.: nat.

Šaltiniai:

• Galnaitytė E. Jurbarko gimnazijos moksleivių veiklos atgarsiai tarpukario Lietuvos spaudoje.-V., 1998, p. 18, 26.
• Jurbarkiškių orkestrai//Jurbarkas: Istorijos puslapiai.-V.: Pradai, 1996, p. 276-277.
• Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918-1940 metai.-V.: Margi raštai, 2018, p. 110, 276-277.
• Lietuvių enciklopedija. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijų l-kla, 1953-1985. T. 35, 1966.- p. 351-352.
• http://www.samogit.lt/krastieciai/dbaze/dbasp/Paieska_zem_sar.asp?raide=%DE
• https://www.tv3.lt/naujiena/laisvalaikis/trimitas-lietuvos-puciamuju-instrumentu-revoliucionierius-n312342

Parengė vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė, 2023 m.