Jurbarko ir Belgijos miesto Laakdalio draugystės istorija siekia 1996 metus. Tų metų rugsėjo 6 dieną tarp Laakdalio ir Jurbarko buvo pasirašyta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis. Šis susitarimas tapo pagrindu ilgamečiam dviejų miestų bendradarbiavimui ir įvairiems bendriems sumanymams.

2016 metais, minint sutarties pasirašymo 20-metį, nuspręsta šią sukaktį įamžinti bibliotekos erdvėje. Rugpjūčio 19 dieną Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kiemelyje buvo pastatytas Jurbarko ir Laakdalio draugystės suoliukas. Jis tapo matomu dviejų miestų ryšio ir ilgametės bičiulystės simboliu.

Suoliuko atidengimas buvo susijęs ir su tarptautine jaunimo mainų stovykla „Jurbarkas–Laakdalis“, vykusia rugpjūčio 13–20 dienomis Jurbarke ir Šventojoje. Stovyklos dalyviams tai buvo ne tik graži proga susitikti ir pabendrauti, bet ir galimybė įprasminti dviejų miestų bendrystę. Uždarymo renginiai vyko Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kiemelyje ir Jurbarko Antano Giedraičio–Giedriaus gimnazijos sporto salėje.

Šis suoliukas ypatingas tuo, kad jis skirtas ne vienam žmogui, o dviejų miestų draugystei. Prisėdęs prie jo lankytojas gali prisiminti, kad bendradarbiavimas prasideda nuo žmonių, susitikimų ir noro pažinti vieniems kitus. Todėl suoliukas tapo ne tik 20 metų sukakties ženklu, bet ir gyvu priminimu apie draugystę, kurią reikia puoselėti ir tęsti.

Šiandien jis bibliotekos parke primena vieną iš svarbių Jurbarko tarptautinio bendradarbiavimo istorijos puslapių ir kviečia stabtelėti prie istorijos, kuri prasidėjo prieš kelis dešimtmečius.

Jurbarko krašto knygnešiai – tai žmonės, veikę spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904 m.), kurie slapta gabeno, platino ir saugojo lietuviškas knygas bei laikraščius. Jie buvo vieni svarbiausių lietuvių tautinio atgimimo dalyvių, nes jų veikla padėjo išsaugoti lietuvių kalbą, raštą ir tautinę savimonę tuo metu, kai lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis buvo draudžiama Rusijos imperijos valdžios.

Šiuo laikotarpiu lietuviškos knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje), o į Lietuvą jos buvo gabenamos slaptais keliais per pasienį. Jurbarko kraštas buvo viena svarbi šio judėjimo teritorijų, nes čia ėjo patogūs maršrutai per Nemuno upę ir pasienio kaimus. Knygnešiai naudodavo įvairias slėptuves – vežimuose, rūbuose, krepšiuose ar net specialiai įrengtose slėptuvėse – kad tik nepakliūtų caro žandarams.

Knygnešių veikla buvo labai pavojinga: daug jų buvo suimti, tardyti, ištremti į Sibirą arba nubausti kalėjimu. Nepaisant rizikos, jie toliau tęsė savo darbą, dažnai veikdami slapta, padedami vietos gyventojų, daraktorių (slaptų mokytojų) ir patikimų ryšininkų.

Jurbarko krašte knygnešių judėjimas buvo itin aktyvus kaimiškose vietovėse. Knygos buvo platinamos per bažnyčias, mokyklas, valstiečių sodybas, o taip pat per keliaujančius platintojus. Ši veikla padėjo ne tik skleisti lietuvišką raštą, bet ir ugdyti žmonių sąmoningumą bei skatinti pasipriešinimą rusifikacijai.

Tarp Jurbarko krašto knygnešių ar su šiuo regionu siejamų veikėjų minimi Jonas Švedas, Morta Veličkienė-Endzelytė, Pranas Ambrozaitis, Jonas Kumetis (vargonininkas ir spaudos platintojas Veliuonoje), Martynas Survila, Pranas Virakas ir kiti. Kiekvienas jų veikė skirtingose vietovėse, tačiau visus jungė tas pats tikslas – išsaugoti lietuvišką žodį ir kultūrą.

Knygnešystė Jurbarko krašte buvo ne tik pavienių žmonių veikla, bet ir platesnis bendruomeninis judėjimas, kuriame dalyvavo įvairių socialinių sluoksnių žmonės – valstiečiai, mokytojai, kunigai ir muzikantai. Tai rodo, kad lietuviškos spaudos išsaugojimas buvo bendras visos visuomenės rūpestis.

Šiandien Jurbarko krašto knygnešiai laikomi svarbia istorine ir kultūrine atmintimi. Jų veikla įamžinta paminkluose, edukacinėse programose, muziejuose ir krašto istorijos ekspozicijose. Knygnešystė Lietuvoje laikoma unikaliu reiškiniu pasaulio mastu, o Jurbarko krašto knygnešiai yra svarbi šios istorijos dalis.

Apie skulptorių:

Irmantas Norkūnas – jaunosios kartos atstovas ir verpsčių meistras. Kaip pats Irmantas atsimena, jau trečioje klasėje atsirado poreikis kažką statyti, kurti. Tada Jurbarkų mokyklos mokinukas namuose iš akmenukų, medžio, lentelių darė įvairius darbelius, statė namus, pilis. „Kai nebūdavo ką veikti, eidavau statyti pilių“, – prisimena vaikinas. Irmantas visada linko prie meno. Įtakos tam turėjo ir tėčio Valdo pomėgis kurti iš metalo. Berniukas porą metų lankė dailės pamokas, bet piešimas ant plokštumos neužkabino. Jam reikėjo kurti darbus, kuriuos gali apčiuopti. Penktą klasę Irmantas pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje, o nuo šeštos – prasidėjo technologijų pamokos, kurias vedė mokytojas Augustinas Žemaitaitis. Mokytojas turėjo pomėgį drožinėti verpstes. Netrukus to pradėjo mokyti ir rankų darbams neabejingą Irmantą. Vaikinas drožinėti mokėsi ir per pamokas, ir darbų būrelyje. Šiais metais mokytojas A. Žemaitaitis Jurbarke nebemokytojauja, tačiau jo pamokos nenuėjo veltui – I. Norkūnas dirba savarankiškai.

Violeta Šoblinskaitė-Aleksa (g. 1954) ir Gasparas Aleksa (g. 1946) – Veliuonos krašte gyvenantys ir kuriantys lietuvių rašytojai, prozininkai bei aktyvūs kultūros veikėjai, reikšmingai prisidedantys prie regiono literatūrinio gyvenimo. Abu jie yra Lietuvos rašytojų sąjungos nariai ir dažnai dalyvauja literatūriniuose renginiuose, ypač Veliuonoje vykstančiuose novelių vakaruose bei kituose kultūros projektuose.

Violeta Šoblinskaitė-Aleksa gimė Mažeikiuose, studijavo germanistiką Vilniaus universitete. Ji dirbo žurnaliste, redaktore, mokytoja ir kultūros darbuotoja įvairiose Lietuvos vietovėse, o nuo 1999 m. gyvena Veliuonoje. Rašytoja yra išleidusi daugybę poezijos ir prozos knygų, jos kūryba pasižymi lyriniu jautrumu, filosofinėmis temomis, gamtos ir žmogaus santykio refleksija. Taip pat ji verčia literatūrą iš užsienio kalbų ir aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime.

Gasparas Aleksa gimė Veliuonos krašte (Antkalnės kaime). Jis yra poetas, prozininkas, publicistas ir kultūros renginių organizatorius. Aleksa ilgą laiką dalyvavo regioninėje kultūrinėje veikloje, vedė literatūrinius vakarus, rašė ir leidžia poeziją bei prozą. Jo kūryboje dažnai atsispindi kasdienybės, žmogaus santykių, vietos tapatybės ir ironijos motyvai.

Abu rašytojai yra glaudžiai susiję su Veliuonos kultūriniu gyvenimu – jie organizuoja ir dalyvauja tradiciniuose literatūriniuose renginiuose, skatina vietos literatūros puoselėjimą bei bendruomeniškumą. Jie taip pat prisidėjo prie įvairių kultūrinių iniciatyvų, įskaitant susitikimus su skaitytojais, edukacinius renginius ir kūrybinius vakarus.

Dėl savo veiklos Veliuonoje jie laikomi svarbiais šio krašto literatūrinio gyvenimo puoselėtojais ir šiuolaikinės regioninės literatūros atstovais.

Apie skulptorę:

Lina Maziliauskienė – yra kilusi iš Jurbarko rajono – gimė ir augo prie Dubysos. Jos ryšys su biblioteka prasidėjo dar 2007 metais, kai ji pradėjo dirbti bibliotekos Tamošių filiale. Vėliau Lina savo kelią tęsė centrinėje bibliotekoje – po renovacijos duris atvėrusioje atnaujintoje miesto bibliotekoje. Čia ji dirbo Vaikų skyriuje, todėl bibliotekos aplinka ir jos gyvenimas ilgainiui tapo neat siejama kasdienybės dalimi. Šis suolelis yra antrasis jos, kaip skulptorės, darbas. Pirmąjį kūrinį Lina išdrožė savo malonumui, tarsi norėdama išbandyti naują pomėgį. Pirmasis darbas iki šiol puošia jos kiemą ir primena kūrybinio kelio pradžią. Šio suolelio idėja jai tapo nauju iššūkiu. Kadangi rašytojus ji pažinojo, norėjosi, kad suolelis ne tik puoštų bibliotekos erdvę, bet ir prasmingai juos įamžintų. Prieš pradėdama darbą Lina nemažai svarstė, kaip juos pavaizduoti, kad kūrinys kuo geriau atskleistų jų asmenybes. Kuriant suolelį taip pat reikėjo apgalvoti, kad jis būtų tinkamas abiem – ir vyrui, ir moteriai. Todėl teko ieškoti sprendimo, kuris natūraliai sujungtų abu personažus į vieną bendrą kūrinį. Pasak Linos, pats procesas buvo labai įdomus – nuo pirmųjų minčių ir svarstymų iki galutinio rezultato. Lina nebijo naujovių ir mėgsta išbandyti tai, ko anksčiau nėra dariusi. Todėl šio suolelio kūrimas jai tapo ne tik dar vienu kūrybiniu darbu, bet ir galimybe išmėginti savo jėgas naujame sumanyme. Medis jos rankose virto kūriniu, kuriame susilieja pomėgis, kūrybiškumas, pagarba rašytojams ir noras įprastą suolelį paversti išskirtine bibliotekos erdvės detale.

Aldona Elena Puišytė (1930–2026) – viena ryškiausių lietuvių poečių, eseistė ir vertėja, kilusi iš Jurbarko krašto (Jurgeliškių kaimo). Ji laikoma iškilia XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios lietuvių literatūros kūrėja, kurios kūryba siejama su sakraline, filosofine ir tautine poezijos tradicija.

Baigusi Jurbarko mokyklą, ji dėl sudėtingų istorinių ir politinių aplinkybių negalėjo iš karto studijuoti universitete, todėl įgijo farmacininkės specialybę Kauno medicinos mokykloje. Vėliau dirbo Kauno vaistinėse, o nuo 7-ojo dešimtmečio įsitraukė į kultūrinį gyvenimą – dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje bei Kauno menininkų namuose.

Aldona Elena Puišytė pradėjo spausdinti poeziją 7-ajame dešimtmetyje ir išleido daug poezijos rinkinių, tarp jų „Žalvario raktas“, „Neužmirštuolių skliautas“, „Vienintele neišsakoma būtie“ ir kitus. Jos kūryba pasižymi vidinės harmonijos paieškomis, meditacine nuotaika, baltų mitologijos motyvais bei religine ir filosofine refleksija. Poetė taip pat buvo aktyvi vertėja – vertė vokiečių, ukrainiečių ir kitų autorių kūrybą, prisidėjo prie lietuvių literatūros ryšių su pasaulio poezija. Be to, ji dalyvavo rezistencinėje veikloje sovietmečiu ir dėl to vėliau jai buvo suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės statusas.

Gyvendama daugiausia Kaune, Puišytė išliko aktyvi kultūros lauke, pelnė įvairius literatūrinius apdovanojimus ir buvo nominuota Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Ji laikoma viena svarbiausių lietuvių poetų, jungiančių tradicinę ir modernią dvasinę poeziją.

Apie skulptorių:

Juozui Videikai itin tinka pavadinimas liaudies menininkas – jo kūryba randasi iš vidinio poreikio, meistrystės paslaptys skleidžiasi bedirbant, siužetai ateina iš savo paties žemdirbiškos patirties ir suvokto ryšio su tautos tradicija, archaine pasaulėjauta.  Jurbarkuose gyvenantis ir kuriantis, Jurbarko vardą savo kūryba garsinantis tautodailininkas gimė ir augo Dzūkijoje, čia brendo kaip žmogus ir kūrėjas. Nuo 1991 m. J. Videika dalyvauja parodose ir pleneruose, sukūrė gausybę skulptūrų, kryžių ir koplytstulpių, kurie pelnė menininkui pripažinimą ne tik Jurbarko krašte, bet ir visoje Lietuvoje. 2004 m. respublikinėje Liongino Šepkos parodoje menininkas buvo įvertintas už kūrybos profesionalumą ir pelnė laureato vardą. Respublikinėje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ J. Videika keturis kartus pripažintas geriausiu Tauragės krašto menininku. 2003 ir 2014 metais jo darbai eksponuoti respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje Pasaulio lietuvių dainų švenčių metu. 2010 m. pavasarį Veisiejuose, Lazdijų rajone, surengtame respublikiniame skulptūrų, vaizduojančių šv. Jurgį, konkurse J. Videikos išdrožtas šv. Jurgis pripažintas geriausiu. Menininkas surengė apie 15 autorinių parodų, dalyvavo pleneruose ir parodose Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje. Drožybos meną J. Videika dažnai demonstruoja įvairiose šventėse ir mugėse. Nuo 1996 m. jis yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

Stasys Santvaras (1902–1991) – vienas žymiausių lietuvių poetų, dramaturgų, operos solistų ir vertėjų, kilęs iš Jurbarko krašto. Jis gimė Rūstekonių kaime (Seredžiaus apylinkėse) ir nuo pat jaunystės buvo susijęs su kultūrine bei visuomenine veikla, vėliau tapęs ryškia tarpukario Lietuvos literatūros ir teatro asmenybe.

Baigęs mokslus, Santvaras aktyviai įsitraukė į Lietuvos kultūrinį gyvenimą – dirbo žurnalistikoje, dalyvavo teatro veikloje, buvo Kauno Valstybės teatro operos solistas (tenoras), taip pat rašė dramas ir vertė operų libretus. Be kūrybos, jis dalyvavo ir istoriniuose įvykiuose – buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime.

Jo kūryba pasižymi muzikalumu, lyriniu skambesiu ir simbolistinėmis nuotaikomis. Poetas savo eilėraščiuose dažnai apmąsto gimtinę, laiką, žmogaus būtį, o dramose kuria apibendrintus, idėjinius personažus. Santvaras išleido ne vieną poezijos rinkinį, tarp jų „Saulėtekio maldos“, „Pakalnių debesys“, „Rubajatai“, „Saulėlydžio sonetai“.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (Bostone), kur tęsė literatūrinę ir visuomeninę veiklą, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos kultūriniame gyvenime.

Stasys Santvaras laikomas svarbia lietuvių literatūros figūra, o jo ryšys su Jurbarko kraštu išlieka reikšmingas iki šiol – jis yra vienas iš žinomiausių šio regiono kilusių kūrėjų.

Apie skulptorių:

Juozas Budzinauskas – Lietuvos skulptorius ir mokytojas, gyvenantis Viešvilėje, Jurbarko rajone. Jo kūryboje svarbią vietą užima medžio skulptūra. Menininkas aktyviai dalyvauja įvairiuose skulptūros pleneruose, simpoziumuose ir parodose. Jo darbai eksponuojami Lietuvos viešosiose erdvėse, parkuose ir prie gamtos objektų. Budzinauskas yra dalyvavęs Smalininkų medžio skulptūrų simpoziumuose, Anykščiuose vykusiame plenere „Angelas Anykščiams“, kūrė didelės apimties skulptūrą „Vartai“ bei darbus Ignalinos krašte. Jo kūrybai būdingas glaudus ryšys su gamta ir aplinka, o medinės skulptūros dažnai tampa svarbia konkrečios vietovės kultūrinio kraštovaizdžio dalimi. Skulptoriaus kūryba pasižymi įvairiomis temomis ir formomis. Savo darbuose jis dažnai sieja žmogų, gamtą ir aplinką, o medžiui suteikia simbolinę prasmę. Budzinauskas prisideda ne tik prie Lietuvos skulptūros, bet ir prie kultūrinio miestelių bei miestų gyvenimo, kurdamas kūrinius, kurie tampa viešųjų erdvių akcentais.

Jonas Juškaitis (1933–2019) – vienas reikšmingiausių XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios lietuvių poetų, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jis gimė Kuturiuose, Jurbarko rajone, todėl yra glaudžiai susijęs su Jurbarko kraštu ir dažnai laikomas šio regiono literatūriniu atstovu. Jonas Juškaitis ne kartą yra minėjęs savo gimtąjį kraštą kaip vieną svarbiausių įkvėpimo šaltinių. Jo kūryboje dažnai atsispindi Jurbarko apylinkių gamta, Nemuno regiono dvasia ir kaimiškos vaikystės prisiminimai.

Jonas Juškaitis 1958 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Kurį laiką dirbo mokytoju, vėliau – žurnalo „Literatūra ir menas“ redakcijoje, taip pat aktyviai dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos veikloje. Nuo 1971 m. jis buvo šios sąjungos narys.

Jo kūryba pasižymi filosofiškumu, gilia refleksija ir kalbos jautrumu. Juškaitis laikomas poetu, kuris jungė tradicinę lietuvių lyrikos pasaulėjautą su modernia poetine raiška. Jo eilėraščiuose dažnai svarstomi būties, laiko, atminties, žmogaus egzistencijos klausimai, daug dėmesio skiriama gamtai, vaikystės ir gimtinės patirčiai. Taip pat jo poezijoje ryški moralinė ir dvasinė dimensija. Per savo gyvenimą jis išleido kelias dešimtis poezijos knygų, tarp jų – „Ir aušros, ir žaros“, „Su volungės balsu“, „Tolimos dainos“, „Eglė vasaros naktį“, „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ ir kitas. Juškaitis taip pat vertė literatūrą ir aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime.

2019 m. poetas mirė, tačiau jo kūryba išlieka svarbia lietuvių literatūros dalimi. Dėl savo ryšio su Jurbarko kraštu ir reikšmingo indėlio į poeziją jis laikomas vienu iškiliausių šio regiono kūrėjų, todėl jo atminimui skirtas suolelis bibliotekos parke yra simbolinis pagarbos ženklas.

Apie skulptorių:

Edmundas Mockus –  stalius, savo kasdienybę susiejęs su medžiu, iš kurio gamina duris, laiptus ir kitus medžio dirbinius. Tačiau dar nuo mažens jis mėgsta ne tik praktiškai apdirbti medieną, bet ir ją drožinėti. Drožyba Edmundui tapo savotišku hobiu, leidžiančiu išreikšti savo kūrybiškumą ir santykį su medžiu. Jo rankomis yra gimęs ir ne vienas rūpintojėlis. Rotulių kaime gyvenantis meistras šiam užsiėmimui skiria savo laisvalaikį, o kiekvienas išdrožtas kūrinys tampa vis nauju bandymu iš medžio išgauti formą, nuotaiką ir mintį. Sumanymą pagaminti suolelį Jonui Juškaičiui Edmundas Mockus pasirinko pats. Šio darbo ėmėsi iš asmeninio noro įprasminti Joną Juškaitį ir jo atminimą medžio kūrinyje. Skulptoriui svarbu buvo ne tik sukurti praktišką daiktą, bet ir suteikti jam simbolinę bei meninę prasmę – kad suolelis būtų vieta sustoti, prisėsti, pabūti, pažvelgti į aplinką ir prisiminti žmogų, kuriam jis skirtas. Kūrinys tapo savotišku meistro santykio su medžiu ir pagarbaus požiūrio į Joną Juškaitį išraiška.

Arnoldas Piročkinas (1931–2020) buvo vienas žymiausių lietuvių kalbininkų, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, kilęs iš Jurbarko krašto (Pašvenčio kaimo). Jis laikomas svarbia asmenybe lietuvių kalbos moksle ir kultūros istorijoje, ypač dėl savo tyrimų apie bendrinės lietuvių kalbos raidą ir žymius kalbininkus.

Arnoldas Piročkinas baigė Vilniaus universitetą (1955), vėliau dirbo mokytoju, o nuo 1963 m. iki 1991 m. dėstė Vilniaus universitete Lietuvių kalbos katedroje. Nuo 1991 m. buvo profesorius Lituanistinių studijų katedroje. Jo mokslinė veikla glaudžiai siejosi su lietuvių kalbos norminimo, istorijos ir raštijos tyrimais.

Svarbiausia jo tyrimų kryptis – Jono Jablonskio, vadinamo bendrinės lietuvių kalbos tėvu, darbų analizė. Arnoldas Piročkinas parašė ne vieną monografiją apie Jablonskį, už šiuos darbus buvo įvertintas Lietuvos valstybine premija. Be mokslinės veiklos, jis taip pat tyrinėjo Adomo Mickevičiaus, Kristijono Donelaičio, Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos ir kitų kultūros veikėjų palikimą, nagrinėjo lietuvių kalbos istoriją, raštijos raidą, bendrinės kalbos formavimąsi. Profesorius buvo ir aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis: sudarinėjo leidinius, rengė mokomąją bei mokslinę literatūrą, skaitė paskaitas, dalyvavo įvairiuose renginiuose, ypač susijusiuose su Jurbarko kraštu. Dėl šios priežasties jis dažnai vadintas „Jurbarko siela“.

Jo vardu pavadintas suolelis bibliotekos parke yra simbolinis pagerbimas žmogui, kuris visą gyvenimą skyrė lietuvių kalbos puoselėjimui ir krašto kultūros stiprinimui.

Apie skulptorių:

Juozui Videikai itin tinka pavadinimas liaudies menininkas – jo kūryba randasi iš vidinio poreikio, meistrystės paslaptys skleidžiasi bedirbant, siužetai ateina iš savo paties žemdirbiškos patirties ir suvokto ryšio su tautos tradicija, archaine pasaulėjauta.  Jurbarkuose gyvenantis ir kuriantis, Jurbarko vardą savo kūryba garsinantis tautodailininkas gimė ir augo Dzūkijoje, čia brendo kaip žmogus ir kūrėjas. Nuo 1991 m. J. Videika dalyvauja parodose ir pleneruose, sukūrė gausybę skulptūrų, kryžių ir koplytstulpių, kurie pelnė menininkui pripažinimą ne tik Jurbarko krašte, bet ir visoje Lietuvoje. 2004 m. respublikinėje Liongino Šepkos parodoje menininkas buvo įvertintas už kūrybos profesionalumą ir pelnė laureato vardą. Respublikinėje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ J. Videika keturis kartus pripažintas geriausiu Tauragės krašto menininku. 2003 ir 2014 metais jo darbai eksponuoti respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje Pasaulio lietuvių dainų švenčių metu. 2010 m. pavasarį Veisiejuose, Lazdijų rajone, surengtame respublikiniame skulptūrų, vaizduojančių šv. Jurgį, konkurse J. Videikos išdrožtas šv. Jurgis pripažintas geriausiu. Menininkas surengė apie 15 autorinių parodų, dalyvavo pleneruose ir parodose Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje. Drožybos meną J. Videika dažnai demonstruoja įvairiose šventėse ir mugėse. Nuo 1996 m. jis yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

Antanas Giedraitis-Giedrius buvo vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių vaikų literatūros autorių, pedagogas ir kultūros veikėjas, reikšmingai prisidėjęs prie lietuviškos mokyklos bei spaudos tradicijų formavimo. Jis gimė 1892 m. Lukšiuose (dabartinio Jurbarko rajono teritorijoje) ir didžiąją gyvenimo dalį siejo su švietimu bei literatūra. Baigęs mokslus, jis dirbo mokytoju, o vėliau aktyviai įsitraukė į visuomeninę ir leidybinę veiklą. Vienas svarbiausių jo nuopelnų – vaikų žurnalų leidyba: jis įkūrė ir redagavo „Žiburėlį“ bei „Saulutę“, kurie padėjo formuoti lietuvišką vaikų skaitymo kultūrą.

Giedraitis-Giedrius labiausiai žinomas kaip rašytojas vaikams. Jo kūryboje dažnai vaizduojamas kaimo vaikų gyvenimas, pabrėžiamos dorovės, teisingumo, gerumo ir žmogiškumo vertybės. Jis rašė pasakas, apsakymus, pjeses ir didaktinius kūrinius, kurie buvo skirti ne tik pramogai, bet ir auklėjimui. Tarp jo žymesnių knygų – „Taunienės bičiuliai“, „Murklys“, „Pasakėčios“, „Iš mokslo dienų“ ir daugelis kitų. Svarbi jo gyvenimo dalis buvo darbas Jurbarko gimnazijoje, kur jis mokytojavo ir ugdė jaunuosius lietuvių kalbos bei literatūros mylėtojus. Vėliau, dėl istorinių aplinkybių, jis pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, o galiausiai – Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur taip pat tęsė kultūrinę veiklą ir švietėjišką darbą.

Jo vardu šiandien vadinami suoleliai ar kitos atminimo vietos neatsitiktinai – jis laikomas žmogumi, kuris reikšmingai prisidėjo prie lietuviško žodžio, vaikų ugdymo ir tautinės savimonės stiprinimo. Suolelis Jurbarke jam yra simbolinis pagerbimas žmogaus, kuris savo kūryba ir darbu paliko pėdsaką tiek vietos, tiek visos Lietuvos kultūroje.

Apie skulptorių:

Edmundas Štulas – tautodailininkas, kalvis, ūkininkas. Gimė 1968m. Gyvena Vensloviškių kaime, Skirsnemunės sen. Pasak Edmundo, prie žaizdro jį traukia iš tėvo paveldėti kalvio genai. Nors jaunystėje tėvo amatu niekada nesidomėjo, dar atsimena, kaip mažas būdamas rogutėmis jam partempė seno kalvio atiduotą priekalą. Dabar žino: sau parsitempė, nes šis jau bene ketvirtai kalvių kartai tarnaujantis priekalas kelinti metai stovi Edmundo kalvėje. Kaip ir kiekvienam ūkininkui E. Štului dažnai prireikia kokį padargą pataisyti ar detalę patobulinti – vieną kartą paėmęs į rankas kūjį, pajuto, kad iš įkaitinto metalo ką nori gali padaryti. Dabar ūkininko kalvėje jau yra bemaž visi kalviui reikalingi įrankiai. Kai prasideda savaitėmis trunkantys vidurvasario lietūs, kalvė – vienintelė vieta, kur Edmundas  gali nusiraminti. Tuomet viena po kitos nušvinta etnografinės metalo saulutės, išdidžiai galvas kelia žvakidės, rikiuojasi laimę nešančios pasagos.

Kartais miestų draugystę galima papasakoti ne dokumentais ar sutartimis, o daiktais, kurie patys turi savo istoriją. Būtent tokiu simboliu tapo Jurbarko ir Berlyno Lichtenbergo draugystės suoliukai.

2020 metais Lichtenbergo taryba nusprendė atkreipti visuomenės dėmesį į miestus partnerius ir surengė konkursą. Jį laimėjo menininkai Robertas Patcas (Robert Patz) ir Hansas Jorgas Pochmannas (Hans-Jörg Pochmann), pasiūlę originalią idėją – septyni su Lichtenbergu susigiminiavę miestai turėjo apsikeisti suoleliais. Tarp jų buvo Hajnuvka, su kuria Jurbarkas 2019 metais pasirašė bendradarbiavimo sutartį, Hanojus, Jurbarkas, Karaliaučius (Kaliningradas), Maputu, Varšuva ir Viena.

Šio sumanymo esmė buvo ne nauji, specialiai pagaminti objektai. Priešingai – buvo keliamas reikalavimas, kad suoleliai būtų naudojami, taigi prieš keliaudami į kitą miestą jie turėjo būti atsisėsti ir „pagyventi“ žmonių kasdienybėje. Tokiu būdu dėvėtas daiktas įgavo galimybę pradėti naują gyvenimą kitoje vietoje.

2021 metais įgyvendinus projektą, Jurbarkas ir Lichtenbergas apsikeitė draugystės suoleliais. Šis apsikeitimas tapo ne tik simboline miestų partnerystės išraiška, bet ir galimybe į vieną vietą perkelti dalį kito miesto kasdienybės bei istorijos.

Suolelis, iškeliavęs į Berlyną. Vienas iš Jurbarko suolelių iškeliavo į Berlyną. Daugelį metų jis buvo Jurbarko žmonių kasdienybės dalis – ant jo buvo laukiama, ilsimasi, pasitinkami sugrįžtantys ir išlydimi išvykstantys. Į Berlyną suolelis iškeliavo su užrašu: „Immer habe ich die Reisenden begrüßt und verabschiedet. Jetzt war ich selbst unterwegs. Labas!“ Tai reiškia: „Daugelį metų išlydėjau keliaujančius ir laukiau jų. O dabar ir aš esu kelyje. Labas!“ Atrodo, kad šiais žodžiais pats suolelis pasakoja savo istoriją – ilgą laiką laukęs keliautojų, dabar pats iškeliavo į kitą miestą.

Suolelis iš Berlyno. Į Jurbarką iš Berlyno Lichtenbergo atkeliavo ir kitas suolelis. Jis tapo gražiu Jurbarko ir Berlyno Lichtenbergo draugystės simboliu, liudijančiu miestus siejantį ryšį. Šis suolelis primena, kad miestų partnerystė nėra vien oficialūs susitarimai. Ji gali būti matoma ir kasdienėje aplinkoje – daiktuose, kurie keliauja iš vieno miesto į kitą ir tampa bendros istorijos dalimi.

Suolelis iš senosios Jurbarko autobusų stoties.  Šalia šių draugystės suolelių yra ir dar vienas – iš senosios Jurbarko autobusų stoties atkeliavęs suolelis. Jo istorija glaudžiai susijusi su kelionėmis ir laukimu.

Daugelį metų jis buvo Jurbarko keliautojų kasdienybės dalis. Ant jo buvo laukiama autobusų, ilsimasi, pasitinkami grįžtantys ir išlydimi išvykstantys žmonės. Todėl ir šiandien jis saugo dalelę senosios autobusų stoties gyvenimo.

Suolelis turi ir savo užrašą: „Daugelį metų išlydžiu keliaujančius ir laukiu jų. Pagaliau ir mane aplankė mielas draugas. Hallo!“ Šis užrašas gražiai pratęsia suolelio istoriją: kadaise jis laukė keliautojų autobusų stotyje, o dabar pats tapo bibliotekos erdvės dalimi ir pasakoja apie savo ankstesnį gyvenimą.

Trys suoleliai – trys skirtingos istorijos. Vienas iš Jurbarko iškeliavo į Berlyną, vienas iš Berlyno atkeliavo į Jurbarką, o trečiasis saugo senosios Jurbarko autobusų stoties prisiminimus.

(Suolelis iš Lichtenbergo)

(Jurbarko dovanotas suolelis Berlynui, nuotraukos kairėje pusėje)

(Jurbarko autobusų stoties senasis suolelis)

Lidija Meškaitytė (1926–1993) – savamokslė dailininkė, tapytoja ir miniatiūrininkė, gimusi Antšvenčių kaime, netoli Smalininkų. Jos gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su gimtuoju kraštu. Būtent Smalininkų apylinkės, jų gamta, sodybos, laukai, miškai ir kasdienis gyvenimas tapo svarbiausiu jos įkvėpimo šaltiniu.

Meškaitytės gyvenimą stipriai pakeitė karo metai. 1944 m. ji su šeima pasitraukė į Vokietiją, o 1945 m., grįžtant į Lietuvą, Kaune ją sunkiai sužalojo griūvanti pastato siena. Dėl patirtų sužalojimų jos gyvenimas tapo gerokai labiau apribotas. Būtent tuo sunkiu laikotarpiu ji pradėjo piešti. Iš pradžių tai buvo būdas užsimiršti, pabėgti nuo fizinių sunkumų ir vienatvės, tačiau ilgainiui piešimas tapo svarbiausia jos gyvenimo saviraiškos forma.

Maždaug nuo 1947 metų Meškaitytė vis daugiau dėmesio skyrė savo aplinkai. Ji piešė tai, ką matė aplink save – gimtąją sodybą, kaimo peizažus, medžius, pievas, laukus, vandens telkinius. Negalėdama laisvai keliauti, ji atrado ištisą pasaulį visai šalia namų. Tai, kas kitam galėjo atrodyti kasdieniška ir įprasta, menininkės akyse tapdavo verta atidaus įsižiūrėjimo.

Ypatingą vietą jos kūryboje užima akvarelinės miniatiūros. Jos nedidelės, tačiau jose sutelpa nepaprastai daug detalių ir nuotaikos. Meškaitytė tapė labai smulkiais potėpiais, beveik sausu, plonu teptuku, kantriai dėliodama vieną detalę po kitos. Tokiu būdu gimdavo ne tik tikslus vietovaizdžio atvaizdas, bet ir ypatinga, tyli jo nuotaika. Jos kūryboje svarbus ne vien tai, kas pavaizduota, bet ir tai, kaip jautriai menininkė žvelgia į pasaulį.

Meškaitytės miniatiūros išskirtinės ir tuo, kad jos nėra vien paprasti gamtos vaizdai. Jose išsaugotas konkretaus krašto ir konkretaus laiko pasaulis. Sodybos, medžiai, laukai, vanduo, takai ir žmonių aplinka šiandien leidžia pažvelgti į Mažosios Lietuvos kraštovaizdį taip, kaip jį matė ir jautė pati menininkė. Jos kūryba tapo savotišku gimtinės dokumentu, tačiau kartu išliko labai asmeniška ir poetiška.

Jos darbų kruopštumas stebina iki šiol. Kai kurios miniatiūros buvo kuriamos itin ilgai, o menininkės naudojama taškinė ir smulkių potėpių maniera leido perteikti net mažiausias gamtos detales. Lietuvos dailės kontekste tokios miniatiūros neturi artimo analogo – Meškaitytės kūryba išsiskiria savitu masteliu, preciziškumu, spalvų dermėmis ir jautriu santykiu su gamta.

Nors Meškaitytė buvo savamokslė, jos kūrybinis talentas neliko nepastebėtas. Pirmasis jos darbas buvo eksponuotas 1952 m. Jurbarko rajono parodoje. Vėliau jos kūriniai buvo rodomi ne tik Jurbarke ir Vilniuje, bet ir už Lietuvos ribų – parodose Rusijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Norvegijoje. 1966 m. ji tapo Liaudies meno draugijos nare. 1983 m. menininkei suteiktas Respublikos nusipelniusios kultūros švietimo darbuotojos vardas.

Ypač svarbus jos kūrybos palikimas išsaugotas pačios menininkės valia. 1993 m. testamentu ji savo kūrinius paliko Lietuvos valstybei. Įvairiuose šaltiniuose nurodomas kiek skirtingas išlikusių darbų skaičius, tačiau kalbama apie daugiau kaip septynis šimtus jos kūrinių – akvarelių, piešinių ir eskizų. Šis palikimas saugomas Lietuvos muziejuose, o Jurbarke nuo 1996 metų veikia nuolatinė Meškaitytės miniatiūrų faksimilių ekspozicija.

Menininkės atminimas Jurbarko krašte puoselėjamas ir šiandien. Smalininkuose saugoma jos gimtoji sodyba, o 2022-ieji Jurbarko rajone buvo paskelbti Lidijos Meškaitytės metais. Tais metais surengta daugybė renginių, skirtų jos gyvenimui ir kūrybai, visuomenei pristatyti originalūs jos darbai, o Smalininkuose iškilmingai atidarytas dailininkės vardu pavadintas skveras.

Būtent tais pačiais – 2022-aisiais – metais Lidijos Meškaitytės atminimas įamžintas ir Jurbarko viešosios bibliotekos parke. Rugpjūčio 21 d. bibliotekos erdvėse vyko baigiamasis Jurbarko krašto šventės renginys „Padėk taškelį krašto istorijoje“, skirtas Lidijos Meškaitytės metams paminėti. Jo metu parke atidengtas akvarelės miniatiūros meistrei skirtas suoliukas.

Suoliuką sukūrė medžio skulptorius Juozas Videika, jau anksčiau bibliotekos parke įamžinęs Arnoldo Piročkino ir Aldonos Elenos Puišytės atminimą. Idėją sukurti Lidijai Meškaitytei skirtą suolelį pristatė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius dr. Arvydas Griškus.

Apie skulptorių:

Juozui Videikai itin tinka pavadinimas liaudies menininkas – jo kūryba randasi iš vidinio poreikio, meistrystės paslaptys skleidžiasi bedirbant, siužetai ateina iš savo paties žemdirbiškos patirties ir suvokto ryšio su tautos tradicija, archaine pasaulėjauta.  Jurbarkuose gyvenantis ir kuriantis, Jurbarko vardą savo kūryba garsinantis tautodailininkas gimė ir augo Dzūkijoje, čia brendo kaip žmogus ir kūrėjas. Nuo 1991 m. J. Videika dalyvauja parodose ir pleneruose, sukūrė gausybę skulptūrų, kryžių ir koplytstulpių, kurie pelnė menininkui pripažinimą ne tik Jurbarko krašte, bet ir visoje Lietuvoje. 2004 m. respublikinėje Liongino Šepkos parodoje menininkas buvo įvertintas už kūrybos profesionalumą ir pelnė laureato vardą. Respublikinėje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ J. Videika keturis kartus pripažintas geriausiu Tauragės krašto menininku. 2003 ir 2014 metais jo darbai eksponuoti respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje Pasaulio lietuvių dainų švenčių metu. 2010 m. pavasarį Veisiejuose, Lazdijų rajone, surengtame respublikiniame skulptūrų, vaizduojančių šv. Jurgį, konkurse J. Videikos išdrožtas šv. Jurgis pripažintas geriausiu. Menininkas surengė apie 15 autorinių parodų, dalyvavo pleneruose ir parodose Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje. Drožybos meną J. Videika dažnai demonstruoja įvairiose šventėse ir mugėse. Nuo 1996 m. jis yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

2024 m. lapkričio 27 d. prie Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pastatytas išmanusis suoliukas – šiuolaikiškas ir praktiškas bibliotekos erdvės papildymas. Ant jo galima ne tik prisėsti ir pailsėti, bet ir įkrauti mobilųjį telefoną. Šis suoliukas Jurbarko rajono savivaldybei buvo įteiktas kaip Aplinkos ministerijos dovana kartu su apdovanojimu už praėjusiais metais padarytą didžiausią pažangą aplinkosaugos srityje. Jurbarko rajono savivaldybė gerais rezultatais išsiskyrė energetikos, susisiekimo, atliekų tvarkymo ir žiediškumo srityse. Savivaldybėje vienam gyventojui tenka nedidelis mišrių komunalinių atliekų kiekis, atskirai surenkamos maisto ir tekstilės atliekos, didelę elektros energijos sektoriaus dalį sudaro atsinaujinanti energetika. Dar vienas svarbus išskirtinumas – visos savivaldybėje eksploatuojamos viešojo transporto priemonės varomos alternatyviaisiais degalais.

Išmanusis suoliukas iš kitų bibliotekos parke esančių suolelių išsiskiria savo paskirtimi. Kiti suoleliai pasakoja apie žmones, istorinius įvykius, miestų draugystę ar kultūros paveldą, o šis labiausiai orientuotas į dabarties žmogaus poreikius.