Birželio 10 d. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje viešėjęs istorikas, Vilniaus universiteto rektorius, prof. dr. Rimvydas Petrauskas skaitė paskaitą – „Vytautas Didysis ir monarcho valdžia vėlyvųjų viduramžių Europoje“. Gausiai susirinkę istorikai bei pedagogai klausėsi profesoriaus pasakojimo apie vieno iškiliausių Lietuvos didikų  – Vytautą, pasak lektoriaus, sprendusį du pagrindinius uždavinius –  kryžiuočių grėsmės likvidavimą ir Lietuvos savarankiškumo įtvirtinimą. Pastaroji problema pasak profesoriaus, iškilo 1386 m., kuomet Lietuvos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Lietuvos savarankiškumo požiūriu tai buvo problema, tačiau kovos su kryžiuočių požiūriu – sprendimas. Juk tik jungtinėmis Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pajėgomis 1410 m. Vytautui pavyko pasiekti lemtingą pergalę Žalgirio mūšyje ir 1422 m. priversti kryžiuočius sudaryti Melno taiką. Būtent kryžiuočių problema ilgą laiką neleido Vytautui visai nutraukti santykių su Lenkija ir formalaus pavaldumo Lenkijos karaliui Jogailai. Paskaitos metu R. Petrauskas akcentavo, jog Vengrijos karalius ir būsimasis Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dar 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse, siūlė Vytautui karūną, bet apie ją tuomet ir pagalvoti buvo ne laikas. Vytautas tai puikiai suprato, ir ne tik nepriėmė pasiūlymo, bet ir neatsisveikinęs išvyko iš Kežmarko, kuriame vyko jo ir Zigmanto Liuksemburgiečio derybos. Tik po Melno taikos galima buvo pradėti galvoti apie galutinį Lietuvos valstybės savarankiškumo įtvirtinimą. Tad 1429 m. pradžioje Lucko suvažiavime to paties Zigmanto Liuksemburgiečio vėl iškelta karūnavimo idėja buvo Vytauto jau laukiama ir sutikta palankiai. Jai iš karto pritarė net Jogaila, bet išgirdęs šį pritarimą Vytautas neskubėjo džiaugtis ir paragino pusbrolį pirmiau gauti savo tarybos pritarimą. Ir neapsiriko, nes įtakingieji Jogailos patarėjai nė girdėti apie Vytauto karūnaciją nenorėjo. Jie greitai pakeitė ir Jogailos poziciją šiuo klausimu. Tad dėl karūnacijos kilo didelis teisinis ginčas, kuris užsibaigė tuo, kad Vytautas ir imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis sutarė surengti karūnaciją be popiežiaus ir Lenkijos karaliaus Jogailos sutikimo. Karūnacija buvo numatyta Vilniuje 1430 m. rugsėjo 8 d., sukviesti svečiai. Tačiau lenkai išstatė sargybas ir nepraleido per Lenkijos teritoriją turėjusios vykti Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinybės su karūna. Karūnacija buvo atidėta ir ieškoma kitų būdu perduoti karūną, tačiau spalio 27 d. Vytautas mirė.
Paskaitos metu, lektorius Vytautą įvardino vienu žymiausių visų laikų Lietuvos valdovu. Pasak profesoriaus, Vytauto valdymas ir jo epocha pasižymėjo reikšmingais darbais ir permainomis įvairiausiose Lietuvos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo srityse – kartu su Kartu su Jogaila jis krikštijo Lietuvą, kartu pasiekė pergalę Žalgirio mūšyje ir galutinai likvidavo kryžiuočių grėsmę Lietuvai, formavo karių – bajorų luomą, kūrė Lietuvos miestų savivaldos pagrindus, diegė Lietuvos vidaus gyvenime rašto kultūrą, kūrė ir įtvirtino Lietuvos heraldinius simbolius. Įspūdį, pasak lektoriaus, daro ir tai, kad Vytauto laikais Lietuva pasiekė maksimalias savo teritorijos ribas, tapo valstybe „nuo jūros iki jūros“. Jis svarbus ir kai kurioms Lietuvos tautinėms mažumoms – nuo Vytauto savo istorijos pradžią skaičiuoja Lietuvos žydų, karaimų bei totorių bendruomenės, kurių įsikūrimas ir teisinis statusas Lietuvoje susijęs su Vytauto vardu. Prof.dr. R. Petrausko teigimu, tai, kad žymesnio valdovo Lietuva nėra turėjusi ir greičiausiai nebeturės, rodė tai, jog ir praėjus vos keliems dešimtmečiams po jo mirties, XV a. II pusėje vienas iš lenkų kronikų apie Vytautą rašė, perduodamas ne tik savo, bet ir amžininkų nuomonę: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“. 
Už istorinių žinių praturtinimą lektoriui dėkojo ir paskaitoje dalyvavęs rajono meras Skirmantas Mockevičius.