Jurbarke – Edžio Jurčio fotografija

Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Vilniaus g. 4, Jurbarkas) 2022 m. sausio 7 d., penktadienį, 16 val. atidaroma lietuvių fotomenininko Edžio Jurčio (JAV) personalinė paroda „Būties nerimas“ (kuratorė Danguolė Ruškienė), apimanti pastarųjų dvejų metų fotografinę autoriaus kūrybą. Renginio metu bus pristatytas ir neseniai išleistas E. Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia / Being Near“. Tai – pirmasis retrospektyviai šio autoriaus fotografiją pristatantis leidinys, kuriame publikuojami jo darbai nuo kūrybos pradžios (1973 m.) iki šių dienų, pateikiama ir plati E. Jurčio kūrybinė biografija (sudarytojai – D. Ruškienė, E. Jurčys, leidėjas – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, KLAVB). Renginyje dalyvauja menotyrininkė D. Ruškienė ir KLAVB Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Jurga Bardauskienė. Jurbarke paroda veiks iki vasario 6 d., vėliau ji bus eksponuojama Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose šalies miestuose. Projektą vykdo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Klaipėdoje gimusio ir iki 1981 m. gyvenusio E. Jurčio kūryba Lietuvoje yra palyginti gerai žinoma. Nors menininkas jau daugiau nei tris dešimtmečius (nuo 1989 m.) gyvena JAV, naujausius savo kūrinius pirmiausia stengiasi pristatyti gimtajame krašte, į kurį sugrįžta beveik kasmet. Praeitų metų pabaigoje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai jis neatlygintinai perdavė ir dalį savo fotografijų archyvo (negatyvus ir fotoatspaudus). Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Daugiau nei metus laiko su biblioteka trukusio bendradarbiavimo rezultatas – ne tik naujausių autoriaus kūrinių paroda keliaujanti po Lietuvą, bet ir retrospektyvinis E. Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia / Being Near“, kuris praeitų metų pabaigoje pristatytas Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Jurčio parodoje „Būties nerimas“ – reakcija į šiandieninį pasaulį, jau antri metai kaustomą pandemijos, jį ištikusias katastrofas ir visuomeninius konfliktus. Fotografijų ciklas „Didžiosios tuštumos jausmas“ (2020) 2020-ų vasarą buvo rodytas Prospekto galerijoje Vilniuje, ciklai „Užsibarikadavę iki ašarų“ (2020) ir „Mirties ir gyvasties jėga“ (2021) žiūrovui pristatomi pirmą kartą.

---

Nerimas, išdaigintas iš besimainančios realybės, nevaldomai suveši. Nuojauta tampa tikrove. Visa tai, kas ilgus metus buvo kruopščiai planuojama, statoma ir tobulinama, čia pat pradeda griūti. Negali nei sustabdyti, nei pakeisti to, kas vyksta, ir ankstesnė būtis palaipsniui praranda pagrindą. Tai neišvengiamai keičia ne tik gyvenimo išorę, bet ir vidų. Kas anksčiau puikiausiai funkcionavo, staiga nustoja veikti. Pradingsta seniai įsigalioję susitarimai, o naujų dar nėra. Todėl ateities vizija pradeda blukti ir būties kontūrus vis sunkiau apčiuopti. Nepažįstami reiškiniai gąsdina. Lieka labai nedaug iki chaoso ir panikos. Ar bus peržengta riba?

Šiandieninis pasaulis patiria eroziją ne tik dėl nesibaigiančios pandemijos, atvėrusios jo tuštybės teritorijas ir demaskavusios nepriekaištingos tvarkos efemeriškumą. Kai tampa aišku, kad tvarką sergėję ir įsakmiai judėjimo srautus reguliavę ženklai bet kurią akimirką gali tapti bereikšmiais, o susikurtas pasaulis – pernelyg žemas, kad galėtum išsitiesti ir vaikščioti iškėlęs galvą. Ir tai ne tik dėl išplitusio viruso. Lygiai tokią pat destrukciją įneša socialiniai konfliktai, statantys barikadas savitarpio suvokimui. Vienus žudantys, kitiems ardantys gyvenimus, labiausiai nutolusiems grasinantys įtampa ir nerimu. Akivaizdu, kad dabarčiai nepritaria ir gamta. Vis didėjanti konfrontacija su ja, grobuoniškas siekis koreguoti jos dėsnius tampa nesibaigiančiais kataklizmais, ne tik asmeninėmis, bet jau ir globalinėmis tragedijomis.

Tačiau nerimas nereiškia pabaigos. Jis signalizuoja grėsmę, veikia kaip perspėjimas. Šalia juodos visada galima aptikti baltą. Tarp nuodėgulių vėl gali sužaliuoti žolė, augti medžiai, dygti namai. Taigi, net ir ten, kur, atrodo, viskas baigiasi, įmanoma pradžia. Svarbu tik tai suvokti.

(Menotyrininkė D. Ruškienė)

---

Jurčys gimė 1957 m. Klaipėdoje. Fotografuoti pradėjo dar mokykloje. Maždaug tuo pat metu prasidėjo jo pažintis ir su kinu. Po mokyklos baigimo pradėjo bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Tai lėmė, kad jo fotografinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Tačiau, netrukus išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande. Yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, vykdantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus. E. Jurčys sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė per 30 personalinių parodų (Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), dalyvauja grupinėse parodose, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.

Pasak parodos kuratorės D. Ruškienės, E. Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir išvykus jam gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E. Jurčio fotografija Klaipėdos kontekste yra unikali, išsiskirianti ir visos Lietuvos fotografijoje. Joje atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos, bet kartu ši fotografija išsaugo ir Lietuvos meninės fotografijos tradicijas.

Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.