Evos Tombak knygos „Popietės laikas. Mitai ir tiesa apie senėjimą“ sutiktuvės Jurbarke. Ar pasaulyje tikrai nėra vietos senukams?
Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos didžiojoje salėje balandžio 25 dieną, 17 val., Eva Tombak pristatys savo knygą „Popietės laikas. Mitai ir tiesa apie senatvę“. Remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais, knygoje rašytoja gvildena sveikos mitybos, sveikos gyvensenos, mentalinės sveikatos, kartų santykių, finansinio stabilumo, jaunystės kulto temas. Knygos pagrindinis taikinys – senėjimo diskriminacija, požiūris, kurį, anot autorės, atėjo laikas keisti, nes jau labai netrukus, 2050-aisiais, kas šeštas pasaulio gyventojas bus 65+ amžiaus. „Ar tuomet ir toliau sakysime, kad pasaulyje nėra vietos senukams?“ – klausia E. Tombak.
Pasak autorės, mes norime gyventi ilgai, bet nenorime atsidurti popietės laike, kaip Carlas Gustavas Jungas vadina senatvę. Senatvė gąsdina, nes liudija, kad gyvenimas yra baigtinis, ir su tuo sunku tapatintis, ypač kai esame jauni. Iš baimės puolame į kraštutinumus: vieni garbų amžių sieja su bejėgiškumu ir pralaimėjimu, kiti sako, kad tai aukso amžius – nebereikia atlikti socialinių vaidmenų, pagaliau galima gyventi dėl savęs.
„Mirti žmogus bijo iš prigimties, o štai senėjimo baimė – tai kultūros suformuotas požiūris. Aš jo nepriimu. Man popietės laikas – tai gyvenimo kūrinio koda. Ilga baigiamoji dalis ir kartu kulminacija. Pabaiga svarbesnė nei pradžia, nes pradžia laikina, o pabaiga – amžina“, – sako autorė.
Šia knyga E. Tombak siekia įkvėpti suvokti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas ir įsimenantis. „Ir kad pabaigos, nežinau, gera tai ar liūdna žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar jos link nusirisime, priklauso nuo to, kokie esame. Ties finišu nėra kada filosofuoti, ar atitinkame standartą“, – teigia autorė.
Eva Tombak yra žurnalistė, rašytoja, jogos ir emocinio rašymo mokytoja. Praeityje – žurnalų „Ieva“ ir „Cosmopolitan“ leidėja ir vyriausioji redaktorė. Šiandien – 9 knygų autorė. Naujausia knyga – „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“.
Štai kaip savo naują, jau devintą, knygą pristato pati autorė.
„Knyga „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senatvę” pasakoja apie amžėjimo iššūkius ir stereotipus, kuriuos pagyvenę žmonės puikiai žino, nes su jais susiduria kasdienybėje. O štai jauniems apie juos būtų labai sveika išgirsti, nes būtent jie šiandien yra savo senatvės kūrėjai.
Neigiamas požiūris į amžių kenkia visiems – asmenims, visuomenei, šeimoms. Jaunus žmones būtina šviesti, kad požiūris į senatvę apsprendžia, kokia bus jų pačių senatvė.
Ką jauni žmonės turi žinoti apie vyresnius:
... kad pagyvenę žmonės realybėje skiriasi nuo įvaizdžio, kurį perša televizija ir spauda
... kad pagyvenę žmonės iš tiesų gali duoti naudingų patarimų
... kad pagyvenusiais tampa visi, kurie ilgai gyvena
... kad pagyvenę žmonės puikiai socializuojasi
... kad pagyvenę žmonės yra išlaisvėję, jie mažiau galvoja, ką kiti sako
... kad pagyvenę žmonės puikiai suvokia, jog finansinė gerovė svarbi, bet gyvenimo pilnatvė nėra lygu pinigai
... kad pagyvenę žmonės labiau brangina draugus ir santykius, nes suvokia gyvenimo trapumą.
...kad jauni bėga greičiau, o seni žino trumpiausią kelią.
„Mirti žmogus bijo iš prigimties, o štai senėjimo baimė – tai kultūros suformuotas požiūris. Aš jo nepriimu. Man popietės laikas – tai gyvenimo kūrinio koda. Ilga baigiamoji dalis ir kartu kulminacija. Pabaiga svarbesnė nei pradžia, nes pradžia laikina, o pabaiga – amžina. Šia knyga noriu įkvėpti suvokti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas, įsimenantis. Ir kad pabaigos, nežinau, gera tai ar liūdna žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar jos link nusirisime, priklauso nuo to, kokie esame. Ties finišu nėra kada filosofuoti, ar atitinkame standartą“.
Izoliuodami jaunus nuo vyresnių mes didiname kartų atotrūkį. Norint suprasti vieniems kitus, būtina bendrauti, kalbėtis, diskutuoti.
Štai todėl manau, kad knygos pristatyme turėtų dalyvauti skirtingo amžiaus žmonės“.
