Kūryba, kurioje užfiksuoti XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios neramumai Ispanijoje, Fransiskui Gojai pelnė paskutinio iš senųjų ir pirmo iš didžiųjų moderniųjų meistrų vardą. Nuo karališkųjų portretų iki keistų, groteskiškų iliustracijų – jo kūryboje atsiskleidžia iškankintas genijus, kuriantis vienus pagauliausių kada nors egzistavusių paveikslų.

Pirmoje šios knygos „Goja. Gyvenimas ir kūryba. 500 iliustracijų“ dalyje aprašomas Gojos gyvenimas ir kūrybinis kelias. Nors jo kilmė buvo kukli, jis labai praturtėjo, įgijo didelę įtaką ir pasiekė šlovės. Dėl jo kūrybinių inovacijų ispanų meną pastebėjo pasaulis. Jis nuolat lenkė savo laikmetį, todėl buvo laikomas vienu pirmųjų romantizmo dailininkų, o per ilgą karjerą sukūrė šimtus paveikslų, graviūrų ir piešinių gobelenų dirbtuvėms, bažnyčioms, privatiems namams ir rūmams. Jis peržengė anksčiau nustatytas ribas – buvo religinių temų tapytojas, graviruotojas, portretistas, savo epochos metraštininkas ir garbingas karališkojo dvaro narys. Sulaukęs 47-erių dėl ligos visiškai apkurto ir, regis, pakeitė savo požiūrį. Išliko politiškai neutralus, bet kūryboje ėmė vaizduoti pasibaisėjimą ir bjaurėjimąsi aplinkiniais įvykiais.

Antra knygos „Goja. Gyvenimas ir kūryba. 500 iliustracijų“ dalis – tai 300 paveikslų, piešinių, grafikos darbų albumas. Goja tyrinėjo ir realybę, ir vaizduotę, sudėtingą žmonių sielą, kūrė nevaržoma ir ekspresyvia technika, todėl laikomas romantizmo pirmtaku.

Į daugelį jo grafikos darbų ir paveikslų sunku žiūrėti – jie šokiruoja net dabar, praėjus šimtmečiams nuo sukūrimo, o juk dailininkas kūrė baisiosios ispanų inkvizicijos, vienvaldžių karalių, karų ir politinių neramumų metais. Jis drąsiai, o gal labiau beatodairiškai, laikėsi pažangaus, išskirtinio savo stiliaus ir įžvalgių pastebėjimų visuose vaizduose, įskaitant itin atvirus karališkosios šeimos, aukštuomenės, gatvių vaikėzų, banditų, senjoritų ir demonų portretus, ir šitaip meną pakeitė visiems laikams.