Akvilė Kavaliauskaitė, kūrybininkė, žurnalistė, režisierė ir scenarijų autorė
Murakami yra tiesiog velniškai produktyvus autorius. Kai draugui rašytojui pagyriau jo naujausią apsakymų rinkinį „Pirmojo asmens vienaskaita“, jis prisipažino, kad nėra Murakamio skaitęs:
„Tas japonas tiek prirašęs! Net nežinau, nuo ko pradėti, todėl ir nepradedu.“

Jeigu manęs klaustumėte, nuo ko pradėti skaityti Haruki Murakami, sakyčiau, kad nuo plonytės knygelės „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“. Netikėta: ten Murakami kalba apie bėgimą – kodėl tai daro, kaip ir su kuo. Jis rašė, kad yra bėgiojęs su Johnu Irvingu. Jeigu pati bėgiodama parke sutikčiau jų duetą, man reikėtų kviesti greitąją – iš laimės pamirščiau kvėpuoti. Esu absoliuti Irvingo fanė, o dėl Murakamio – kol kas esu perskaičiusi tik maždaug ketvirtį jo kūrybos – bet viskas palietė kažkurią proto ir širdies pusę.

Taigi, toje knygoje Murakami pasakoja lyg ir apie bėgimą, bet iš tiesų pasakoja apie rašymą – apie tai, kaip savo gyvenimą pašventė rašymui, o tam, kad galėtų rašyti, reikėjo bėgioti. Prieš tai išgėręs tvenkinį alaus ir surūkęs tūkstančius pakelių cigarečių, jis uždarė savo džiazo klubą Tokijuje ir pasitaręs su žmona nusprendė iki minimumo sumažinti socialinį gyvenimą. Jis keliasi paryčiais ir rašo. Paskui bėga. Tada miega. Viskas.

Gyvenimo būdas yra vienintelis dalykas, kuris man nepatinka apie Murakami. Visų pirma, skamba kaip rinkodaros triukas. Antra, netikiu, kad įmanoma ištverti tokią nuobodžią kasdienybę. Trečia – kaip, po velnių, įmanoma ką nors parašyti, kai tu arba bėgi, arba sėdi prie kompo? Visada Murakami man atrodė labiau ne tikras žmogus, o kažkokia mistinė, fikcinė būtybė. Gal jis turi brolį dvynį? Kol vienas rašo, o kitas nubėga maratonus?

„Pirmojo asmens vienaskaita“ yra apsakymų knyga. Aštuoni trumposios prozos kūriniai, kuriuos pabaigus skaityti aplanko pilnatvė. „Goodreads“ perskaičiau komentarą, kad Murakami galėtų ir geriau. Na, kai būsi Murakami, galėsi parašyt geriau. Taip, tekstai yra absoliučiai murakamiški ir nėra juose kažko labai netikėto. Bet įdomu, kokie būtų komentarai, jei jis parašytų ką nors tikrai netikėto? Į kebabinę žmonės eina kebabo, į aludę – alaus, o atsivertę Murakamio knygą, žmonės nori Murakamio – ne Bukowski ir ne kokio nors ten Marquezo. Žodžiu, su knyga yra viskas gerai.

Paminėsiu keletą apsakymų, kurie labiausiai įsiminė.

„Šinagavos Beždžionės išpažinties“ pagrindinis herojus pigiame hostelyje sutinka kalbančią beždžionę ir su ja išlenkia porą alaus. Iš pirmo žvilgsnio skamba kaip nesąmonė, bet neįtikėtina, kiek daug beždžionė žino apie žmones – gal net daugiau nei jie patys.

„With the Beatles“ pasakoja ne apie bitlus, o apie tą herojaus gyvenimo tarpsnį, kai bitlai buvo populiariausia muzikos grupė pasaulyje. Kiekviena daina jam primena kurią nors jaunystės laikų meilę. Man patiko toks formos sprendimas. Paprasta, bet visas apsakymas tiesiog skamba.

Apie kitus patylėsiu – patys skaitysite ir atrasite ten savo mėgstamiausius niuansus. Ne veltui knyga taip vadinasi – visi apsakymai yra parašyti pirmuoju asmeniu. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kaip mėgstu apsakymus. Kai perskaitysite šitą ir norėsis dar, imkite „Vyrai be moterų“. Beje, kam paskolinau šitą knygą? Nerandu lentynoje!

Sugalvojau, kad kiekvienos apžvalgos pabaigoje parašysiu ką nors su formuluote „patiks, jei patiko...“ Šįkart nuvilsiu: patiks, jei patiko Murakami. Jei nesate Murakami skaitę, pradėkite nuo „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ – greičiausiai patiks. O tada jau patys bėgsite Murakami tekstų maratonus.

Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.

Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…
Daily Telegraph

Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.
Sunday Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.