Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pirmajame aukšte jau veikia literatūros parodėlė, skirta Jonui Žemaičiui – Vytautui. Priminsime, kad Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2024 m. paskelbė Jono Žemaičio, Petro Paulaičio ir Šarūno Šimulyno metais. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog šiemet minėsime Jono Žemaičio 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirimo metines, Petro Paulaičio 120-ąsias gimimo metines, Šarūno Šimulyno 85-ąsias gimimo ir 25-ąsias mirties metines.

Jonas Žemaitis (slap. Darius, Adomas, Ilgūnas, Matas, Mockus, Tylius, Žaltys, Vytautas) – Lietuvos karo ir rezistencijos veikėjas, vienas žymiausių Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui vadovų, partizanų vyriausiasis vadas, gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje.

 1926 m. baigė Raseinių gimnaziją, o 1929 m. po mokslų  Karo mokykloje Kaune, tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijos daliniuose. 1941 m. birželio 22 d. kilus SSRS–Vokietijos karui Jonas Žemaitis su šeima grįžo į tėviškę. 1943 m. priklausė Šiluvos vlsč. antinacinei pogrindinei organizacijai Lietuvos šauliai. Rudenį subūrė Šiluvos ir Tytuvėnų valsčių savanorius, kurie 1944 m. vasarį prisijungė prie lietuvių savanorių karinio junginio Vietinė rinktinė; 1944 m. kovo 15 d. paskirtas jos 310 bataliono vadu. Nacių okupacinei valdžiai rinktinę išformavus, iš tarnybos pasitraukė, slapstėsi.

Nuo 1945 m. balandžio buvo  Lietuvos laisvės armijos narys, nuo birželio 2 d. – Žebenkšties rinktinės (ar Vėgėlės rinktinės) partizanas, štabo viršininkas. Vienas Virtukų kautynių (1945-07-22, tarp Lietuvos laisvės armijos Vėgėlės rinktinės ir NKVD pasienio kariuomenės dalinių) vadų. 1946 m. liepos 5 d. vadovavo Pyragių miško kautynėms. 1946–1947 m. Savanorio rinktinės vadas.

Nuo 1947 05 25 vadovavo Jungtinei Kęstučio apygardai Žemaitijoje. Užmezgė ryšį su Tauro apygardos Suvalkijoje vadu A. Baltūsiu (slapyvardis Žvejys). J. Žemaitis Vidurio Lietuvoje organizavo Prisikėlimo apygardą. 1948 m. birželį ją, Kęstučio apygardą ir Žemaičių apygardą sujungė į Vakarų Lietuvos sritį (Jūros sritis) ir tapo jos vadu.

1949 m. vasarį Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Mėnaičiuose (dabar Radviliškio r. savivaldybė) vietoj Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, J. Žemaitis buvo išrinktas jo Tarybos prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo Gynybos pajėgų vyriausiojo vado pareigas.  Šias pareigas 1950 m. sausio 25 d. perleido A. Ramanauskui (slapyvardis Vanagas).

J. Žemaitis parengė ir pasirašė (su kitais) Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio svarbiausius dokumentus: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio statutą ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją. Pagal Deklaracijos nuostatas Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir iki susirenkant Seimui, J. Žemaitis būtų ėjęs Lietuvos prezidento pareigas.

1951 m. gruodį J. Žemaitį ištiko mikroinsultas, 1952 m. sausio 30 d. dėl ligos nustojo vykdyti pareigas; gulėjo slaugomas bunkeryje Šimkaičių miške prie Pavidaujo kaimo (Jurbarko r.). 1953 m. balandį vėl pradėjo vadovauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui. 1953 m. gegužės 30 d. buvo išduotas; saugumiečiams įmetus į bunkerį granatą su paralyžiuojančiomis dujomis, suimtas. 1954 m. birželio 7 d. SSRS Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolo nuteistas mirties bausme; rašyti malonės prašymą atsisakė.

1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.  Nuo 1938 m. kapitonas, nuo 1949 m. partizanų generolas. Po mirties 1998 m. gavo Brigados generolo laipsnį, pripažintas kariu savanoriu.

Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.) ir Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi (1997 m., po mirties). 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimas Deklaracijoje paskelbė, kad J. Žemaitis nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties buvo kovojančios prieš SSRS okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.

Savivaldybės inf.