Sukanka 120 metų, kai gimė laisvės kovų dalyvis, vienas Jungtinės Kęstučio apygardos kūrėjų PETRAS PAULAITIS-AIDAS. Ta proga Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka parengė literatūros parodą, skirtą šiam iškiliam kraštiečiui pagerbti. Parodą rasite pirmame aukšte, fojė.

Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnų kaime prie Jurbarko, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Jurbarko pradžios mokykloje, vėliau – gimnazijoje. Italijoje baigė filosofijos studijas, dirbo Ispanijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Gyvendamas Berlyne jis įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą.

1941 m., grįžęs į Lietuvą, P. Paulaitis įsidarbino mokytoju Jurbarko gimnazijoje, įsteigė vyresniųjų klasių mokinių klubą. Šio klubo moksleiviai platino gyventojams savo mokytojo spausdintus atsišaukimus, kuriuose buvo raginama nestoti į Reicho darbo tarnybą, netalkininkauti vokiečiams jų rengiamose akcijose prieš žydus. Jau tuomet savo parengtus dauginimui tekstus P. Paulaitis pasirašinėjo Aido slapyvardžiu.

Petro Paulaičio-Aido nuotrauka iš kalėjimo asmens bylos

Darbas su Jurbarko jaunimu buvo tik rimtos pogrindinės organizacijos pradžia. 1942 m. vasario 16 d. P. Paulaitis įsteigė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS). Tuojau pat imta leisti laikraštį „Lietuviški atgarsiai“, kurio vyriausiuoju redaktoriumi buvo P. Paulaitis-Aidas.

Išsiplėtusi ir suaktyvėjusi LLGS veikla atkreipė gestapo dėmesį. 1943 m. spalį P. Paulaitis buvo suimtas, tačiau pabėgo ir sugrįžęs į tėviškę ėmė slapstytis. Netrukus Jurbarko apylinkėse jis pradėjo organizuoti Vietinę rinktinę, sudarytą vien iš lietuvių ir turinčią ginti Lietuvos valstybę. Frontui slenkant į vakarus pradėta rengtis kovai su bolševikais – buvo kaupiami ginklai, šaudmenys, spausdinimo priemonės. P. Paulaitis tuo tarpu formavo bataliono, pavadinto N 8, būrius. 1945 m. antroje pusėje šį batalioną jau sudarė apie 100 partizanų, veikusių Jurbarko, Vilkijos, iš dalies Šimkaičių ir Eržvilko apylinkėse. Tais pačiais metais P. Paulaitis sustabdė LLGS veiklą, nes dauguma aktyvių jos narių jau buvo partizanai, o vietoj „Lietuviškų atgarsių“ ėmė leisti „Laisvės varpą“, vėliau tapusį ir Kęstučio apygardos laikraščiu.

P. Paulaitis-Aidas buvo suimtas 1947 m. J. Žičkaus namuose, nors ir turėjo netikrus dokumentus Igno Pauliaus pavarde. Po tardymo prisipažino kas esąs, tačiau kovos draugų neišdavė. Teismas jam skyrė 25-erių metų bausmę lageryje ir 5-erius metus be pilietinių teisių. Tuoj po teismo P. Paulaitis-Aidas buvo išvežtas į Intos lagerį Komijoje, vėliau perkeltas į statybos lagerius.

1946 m. antroje pusėje į sudarytos Jungtinės Kęstučio apygardos sudėtį įėjo ir P. Paulaičio vadovaujamas N 8 batalionas, tik pervadintas Trijų lelijų rinktine. Pats P. Paulaitis-Aidas tapo rinktinės vadu, apygardos štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku bei „Laisvės varpo“ redaktoriumi. Daug laiko jis praleisdavo štabo bunkeryje, įrengtame Batakių miške, tačiau spaudos ir leidybos reikalai priversdavo judėti – reikėjo surasti patikimų žmonių ir vietų darbui. P. Paulaičio ryšininkas Jonas Gaidauskas-Breivė Mažintų kaime surado patikimą ūkininką Antaną Andriulį ir jo sodyboje įrengė slėptuvę. Dar viena slėptuvė buvo įkurta Poškakaimyje, Juozo Žičkaus sodyboje. Jose ir buvo rengiamas leidybai „Laisvės varpas“.

"Laisvės varpas"

P. Paulaitis-Aidas buvo suimtas 1947 m. J. Žičkaus namuose, nors ir turėjo netikrus dokumentus Igno Pauliaus pavarde. Po tardymo prisipažino kas esąs, tačiau kovos draugų neišdavė. Teismas jam skyrė 25-erių metų bausmę lageryje ir 5-erius metus be pilietinių teisių. Tuoj po teismo P. Paulaitis-Aidas buvo išvežtas į Intos lagerį Komijoje, vėliau perkeltas į statybos lagerius.

Darbas su Jurbarko jaunimu buvo tik rimtos pogrindinės organizacijos pradžia. 1942 m. vasario 16 d. P. Paulaitis įsteigė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS). Tuojau pat imta leisti laikraštį „Lietuviški atgarsiai“, kurio vyriausiuoju redaktoriumi buvo P. Paulaitis-Aidas.

Išsiplėtusi ir suaktyvėjusi LLGS veikla atkreipė gestapo dėmesį. 1943 m. spalį P. Paulaitis buvo suimtas, tačiau pabėgo ir sugrįžęs į tėviškę ėmė slapstytis. Netrukus Jurbarko apylinkėse jis pradėjo organizuoti Vietinę rinktinę, sudarytą vien iš lietuvių ir turinčią ginti Lietuvos valstybę. Frontui slenkant į vakarus pradėta rengtis kovai su bolševikais – buvo kaupiami ginklai, šaudmenys, spausdinimo priemonės. P. Paulaitis tuo tarpu formavo bataliono, pavadinto N 8, būrius. 1945 m. antroje pusėje šį batalioną jau sudarė apie 100 partizanų, veikusių Jurbarko, Vilkijos, iš dalies Šimkaičių ir Eržvilko apylinkėse. Tais pačiais metais P. Paulaitis sustabdė LLGS veiklą, nes dauguma aktyvių jos narių jau buvo partizanai, o vietoj „Lietuviškų atgarsių“ ėmė leisti „Laisvės varpą“, vėliau tapusį ir Kęstučio apygardos laikraščiu.

1946 m. antroje pusėje į sudarytos Jungtinės Kęstučio apygardos sudėtį įėjo ir P. Paulaičio vadovaujamas N 8 batalionas, tik pervadintas Trijų lelijų rinktine. Pats P. Paulaitis-Aidas tapo rinktinės vadu, apygardos štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku bei „Laisvės varpo“ redaktoriumi. Daug laiko jis praleisdavo štabo bunkeryje, įrengtame Batakių miške, tačiau spaudos ir leidybos reikalai priversdavo judėti – reikėjo surasti patikimų žmonių ir vietų darbui. P. Paulaičio ryšininkas Jonas Gaidauskas-Breivė Mažintų kaime surado patikimą ūkininką Antaną Andriulį ir jo sodyboje įrengė slėptuvę. Dar viena slėptuvė buvo įkurta Poškakaimyje, Juozo Žičkaus sodyboje. Jose ir buvo rengiamas leidybai „Laisvės varpas“.

P. Paulaitis-Aidas buvo suimtas 1947 m. J. Žičkaus namuose, nors ir turėjo netikrus dokumentus Igno Pauliaus pavarde. Po tardymo prisipažino kas esąs, tačiau kovos draugų neišdavė. Teismas jam skyrė 25-erių metų bausmę lageryje ir 5-erius metus be pilietinių teisių. Tuoj po teismo P. Paulaitis-Aidas buvo išvežtas į Intos lagerį Komijoje, vėliau perkeltas į statybos lagerius.

1956 m. birželio 13 d. Vyriausybės komisija peržiūrėjo P. Paulaičio bylą, sumažino bausmės laiką 15 metų ir leido grįžti į Lietuvą. Kaune jis ėmė burti pogrindinę organizaciją, tačiau 1957 m. rudenį organizacija buvo atskleista. 1958 m. balandį P. Paulaitis-Aidas vėl nuteistas 25-eriems metams lagerio ir išvežtas į Dubravlagą (Mordovija). Net ir per 35-erius metus, praleistus lageriuose, P. Paulaitis nepalūžo, neišsižadėjo savo idealų, išliko optimistas.

Į Lietuvą P. Paulaitis-Aidas sugrįžo būdamas 78-erių metų. Apsigyveno Kretingoje, buvo lankomas bendražygių, populiarus tarp jaunimo. Mirė 1986 m. vasario 19 d.

1997 m. gruodžio 17 d. P. Paulaičiui-Aidui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. vasario 1 d. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inf.